Kas laukia Vengrijos dabar, Parlamentui nubalsavus už 7 straipsnį?

Europos Parlamentas ką tik nubalsavo už išskirtinės priemonės, skirtos užtikrinti esminę demokratijos ir pilietinių laisvių apsaugą šalyje, aktyvavimą prieš Vengriją.

Šis procesas vadinamas „7 straipsnio mechanizmu“, nes jis yra numatytas Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnyje. Paskutiniojo balsavimo metu Europos Parlamentas iš tiesų nenusprendė taikyti sankcijų Vengrijos vyriausybei – jis tam paprasčiausiai neturi įgaliojimų. Balsavimas tėra būdas 7 straipsnio mechanizmo procesui pradėti.

Kaip Orbanas prarado centro dešiniųjų užtikrintą apsaugą Europos Parlamente?

Orbano „Fidesz“ partijos europarlamentarai priklauso Europos liaudies partijos (ELP) frakcijai – didžiausiai Europos Parlamente. Dar visai neseniai ELP frakcija iš lojalumo savo narei, „Fidesz“, visada vieningai balsuodavo prieš Vengrijos vyriausybei kritiškas rezoliucijas.

ELP europarlamentarai kuo toliau, tuo labiau piktinosi Orbano išpuoliais prieš teises ir demokratiją, tačiau likus vos kelioms dienoms iki balsavimo dar nebuvo aišku, ar ELP vadovybė jį palaikys. Užuot tai dariusi, pastaroji nusprendė paremti iniciatyvą pradėti 7 straipsnio mechanizmą prieš Vengrijos vyriausybę.

Neaišku, kas privertė ELP persigalvoti ir stoti prieš „Fidesz“. Neseniai Orbanas ėmė labiau šlietis prie autoritarų populistų politinių partijų, kaip antai Lenkijos Teisės ir Teisingumo partija ir Italijos Lyga. Pastarosios nepriklauso ELP frakcijai. Tikėtina, kad Orbanas yra grasinęs ELP vadovybei, kad jei frakcija balsuos už 7 straipsnio mechanizmo aktyvavimą, jis paliks ELP ir prisijungs prie autoritarų populistų. Dėl to frakcija netektų 12-os EP narių. Tačiau ELP nepasidavė jo blefui, mąstydama, kad „Fidesz“ nenorės pasitraukti iš didžiausios Europos Parlamento frakcijos. Be to, ELP frakcijos lyderis Europos Parlamente Manfredas Weberis galbūt suprato šį balsavimą kaip šansą nutildyti savo kritikus. Weberis po kitų metų Europos Parlamento rinkimų norėtų tapti Europos Komisijos pirmininku. Tačiau jis ilgą laiką buvo kritikuojamas dėl to, kad palaikė Orbaną, kai šis grubiai pažeidinėjo Europos vertybes. Dabar Weberis gali teigti, kad jo balsavimas už 7 straipsnio mechanizmo aktyvavimą parodo, jog jis esminių ES taisyklių laikymąsi vertina labiau, nei partijų politinius žaidimus.

Tai kas gi bus dabar?

Dabar Vengrija bus įtraukta į ES Tarybos darbotvarkę. Taryboje susitinka visų ES valstybių ministrai. Tikėtina, kad 7 straipsnio procesas tęsis ilgai. Kol bus prieita iki kokių nors sankcijų, Taryba turės bent tris kartus balsuoti trijuose skirtinguose etapuose.

Pirmasis etapas

23 iš 28 ES vyriausybių turi nubalsuoti už pareiškimą, kad sutinka, jog egzistuoja „aiški rimto“ Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje išvardintų pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimo rizika. Vyriausybės taip pat turi teisę prieš balsuojant pateikti Vengrijos vyriausybei savo rekomendacijas.

Visi, kas supranta padėtį Vengrijoje, žino, kad situacija jau gerokai viršija „riziką“ – faktiškai 2 straipsnio vertybės jau buvo pažeistos. Tačiau tikėtina, kad Taryba vis tiek pradės nuo pirmojo etapo.

Nėra laiko limito, kiek šis etapas gali užtrukti. Vyriausybės gali paprasčiausiai nuspręsti palikti klausimą darbotvarkėje ir tempti diskusijas. Taip jau nutiko dėl Lenkijos vyriausybės, kuri irgi buvo įtraukta į Tarybos darbotvarkę pagal 7 straipsnį.

Dėl ko vyriausybės gali norėti, kad procesas įstrigtų? 2 straipsnio vertybes apsaugoti norinčios šalys bijo raginti kitas pereiti prie balsavimo, mat nėra įsitikinusios, kad surinks 23 balsus dėl 7 straipsnio panaudojimo. Taip yra dėl to, kad kai kurios vyriausybės bijo, jog vieną dieną toks pat likimas ištiks ir jas. Vadinasi, dėl Vengrijos ir Lenkijos susirūpinusios vyriausybės gali norėti, kad padėtis išliktų nežinioje – tokiu būdu būtų galima toliau tęsti politines diskusijas Taryboje be oficialaus sprendimo.

Antrasis etapas

Jei bus sėkmingai nubalsuota pirmajame etape, tačiau padėtis Vengrijoje negerės, tuomet Taryba gali nuspręsti pereiti į antrąjį etapą ir balsuoti dar kartą. Jiems reiks sutarti, kad situacija Vengrijoje yra tolygi „šiurkščiam ir nuolatiniam“ pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimui. Tačiau šiuo klausimu visos šalys turi balsuoti vieningai (iškyrus šalį, dėl kurios pradėtą procedūrą – šiuo atveju Vengriją).

Čia ir yra sudėtingiausia dalis. Galbūt dar pavyktų perkalbėti vyriausybes, kurios skeptiškai vertina 7 straipsnio panaudojimą, tačiau Lenkija ir Vengrija pažadėjo saugoti viena kitą ir blokuoti bet kokį sprendimą, jei kada to reikės. Kai kurie akademikai mano, kad Tarybai pavyktų apeiti šią problemą, jei ji vienu metu balsuotų dėl abiejų valstybių. Tuomet jos abidvi negalėtų dalyvauti balsavime ir viena kitos apginti. Tačiau kyla klausimas, ar toks manevras būtų teisėtas.

Trečiasis etapas

Jei antrajame etape vėl pavyks nubalsuoti už proceso tęsimą, o situacija Vengrijoje negerės, tuomet Taryba galės pereiti į trečiąjį etapą. Būtent čia Taryba galiausiai spręs dėl sankcijų Vengrijai. Sprendimą galima priimti tik kvalifikuota balsų dauguma (iš esmės 16 iš 28 vyriausybių turi balsuoti už).

Pagal 7 straipsnį taikomos sankcijos – tai teisių, kurias šalis gauna įstojusi į ES, atėmimas. Dažniausiai kalbama apie vyriausybės balsavimo teisės praradimą, kas užkirstų kelią šaliai dalyvauti ES įstatymų leidyboje. Tačiau į ES įstojusios vyriausybės gauna daugybę privilegijų, kaip antai laisva prekyba Europoje, galimybė perversti pinigus, pirkti ir parduoti paslaugas visoje ES. Jau nekalbant apie galimybę dalyvauti šimtuose susitikimų, kuriuose sprendžiama dėl įstatymų ir politikos. Sankcijos gali būti ir simbolinės – pavyzdžiui, sprendimas neversti ES dokumentų į prasižengusios valstybės kalbą ar sprendimas neskirti tos valstybės piliečių į aukščiausio lygio valdininkų pozicijas.

Ar balsavimas Europos Parlamente kažką pakeis?

Net jeigu Tarybai ir pavyktų negaištant laiko pereiti visą procedūrą ir skirti Vengrijai sankcijas, vargu, ar tai padėtų atkurti tinkamą teisių ir demokratijos apsaugą šalyje. Parlamentui reikėjo šiuo klausimu nubalsuoti prieš porą metų – dabar jau per vėlu. Laikui bėgant beveik visa Vengrijos žiniasklaida tapo vyriausybės ruporu, kritiškos teisių grupės buvo nutildytos, rinkimų sistema buvo reformuota valdančiosios partijos naudai, o opozicija atsidūrė suirutėje. Jei Vengrija būtų už ES ribų, Sąjunga galėtų nedelsdama imtis veiksmų – pradėti finansuoti nepriklausomą žiniasklaidą, nevyriausybines organizacijas ir opozicines partijas. Tačiau Vengrija yra ES narė, o ES neturi teisės kištis į valstybių narių reikalus šiais klausimais.

„Liberties“ mano, kad Europos Sąjunga privalo sukurti naują fondą (Europos vertybių apsaugos priemonę), kurio lėšomis būtų finansuojami teisių gynėjai ES valstybėse – kaip kad Sąjunga finansuoja aktyvistus užsienyje. Tai padėtų įtikinti visuomenę palaikyti teises ir demokratiją. Tačiau Europos Komisija pakolkas kratosi šios idėjos.

„Laisvės“ taip pat mano, kad ES turėtų nebeskirti pagrindines vertybes pažeidusioms valstybėms europinių pinigų. Komisija sutiko su šiuo pasiūlymu – dabar laukiama, kol teisės aktą patvirtins Taryba. Vengrija yra labai priklausoma nuo ES finansavimo, tad jį nutraukus galbūt pavyktų priversti vyriausybę apsigalvoti. Tačiau ES turi sugalvoti, kaip paveikti vyriausybę neskriaudžiant nekaltų piliečių. „Liberties“ pasiūlė ES tiesiogiai kontroliuoti ES lėšų išmokėjimą ir taip užtikrinti, kad pinigai pasiektų paprastus žmones, tačiau Komisija nepritarė šiai idėjai.