Kaip mūsų teisės leis mums atgauti laisvę po pandemijos

Daugelis sutinka, kad vyriausybė gali laikinai apriboti mūsų laisvę kovai su koronavirusu. Žmogaus teisės leis mums ją susigrąžinti, kai apribojimai bus nebereikalingi.

Leisdami politikams mus valdyti mes norime, kad jie darytų tai, kas visiems geriausia. Dabar mūsų bendruomenės kelis mėnesius kovos su koronaviruso pandemija. Tikimės, kad vyriausybė pasinaudos mūsų laikinai suteikta galia, kad mus apsaugotų ir suteiktų visiems reikalingą paramą. Kartais vyriausybė yra priversta prašyti visuomenės laikinai suspenduoti tam tikras laisves. Tai galima tik tuomet, kai visuomenei gresia didelis pavojus. Vadiname tai „nepaprastąja padėtimi“.

Apie kokias laisves kalbam?

Mes – socialūs. Mėgstam keliauti, judėti, susitikti su draugais ir šeima, lankytis koncertuose, sporto renginiuose, eiti į bažnyčią ar darbą. Dėk to ir turime žmogaus teisę į „laisvą judėjimą“ ir „susirinkimus“. Bet jei šiomis laisvėmis naudosimės, būriuosimės pandemijos metu, prisidėsime prie pavojingo viruso plitimo.

Visi taipogi nori turėti asmeninės erdvės. Joje dalinamės nuomone, skaitome naujienas, naršome žinodami, kad niekas mūsų nestebi. Dėl to turime teisę į privatumą – tai leidžia mums neatskleisti asmeninės informacijos. Visi naudojamės internetu ir mobiliaisiais, o tai reiškia, kad skaitmeninėje erdvėje paliekame daug informacijos apie save. Daugelis vyriausybių jos gviešiasi, kad galėtų žinoti, kas yra užkrėstas, kur jie buvo ir ar žmonės laikosi karantino.

Kame problema?

Kartais vyriausybė teisės riboja daugiau ar ilgiau, nei reikia. Taip buvo ir po teroro išpuolių prieš kelis metus Europoje. Daugelis vyriausybių suteikė papildomus įgaliojimus saugumo pajėgoms, leido joms mus sekti, drausti protestus, be įrodymų vykdyti kratą ir suimti žmones. Nemažai šių laisvių apribojimų vis dar galioja. O blogiausia, kad nė viena šių priemonių iš tikrųjų nepadėjo užkirsti kelio terorizmui ar už jį bausti.

Dabar daugelis ES vyriausybių renka mūsų asmeninę informaciją, kad žinotų, kur einam ar kaip jaučiamės. Tai savaime nėra blogai, jei informacija naudojama tik kovai su koronavirusu, jei ji po trumpo laiko bus ištrinta ir jei ji nebebus renkama pasibaigus pandemijai. Tai mūsų asmeninį gyvenimą apribotų tik tiek, kiek reikia, ir padėti gelbėti žmones. Tačiau kai kurios ES vyriausybės tiesiog reikalauja, kad telefono ryšio teikėjai joms perduotų visą turimą informaciją apie mus be jokių apribojimų. Nežinome, kiek laiko ši informacija bus saugoma, kam ji bus panaudota ateityje ir kada bus nustota ją rinkti.

Daugelis vyriausybių (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Prancūzijos) taip pat priėmė įstatymus, leidžiančius policijai suimti viešai besibūriuojančius ar koronavirusu įtariamus žmones. JK tokia tvarka galios du metus – greičiausiai ilgiau, nei to iš tiesų reikia. Italijoje ir Prancūzijoje įgaliojimai privalo būti atnaujinti kas kelias savaites ar mėnesius.

Kaip susigrąžinti laisvę?

Įsivaizduokite įstatymą, kuris leistų policijai pasisavinti jūsų automobilį gyvybiškai svarbiems vaistams pervežti. Tikriausiai mielai sutiktumėt. Bet ar nenorėtumėt garantijos, kad automobilis jums bus grąžintas kaip įmanoma greičiau? Ir kad policija negalėtų jūsų automobilio naudot kitiems tikslams, pavyzdžiui, kelionei į pajūrį? Greičiausiai irgi norėtumėte žinoti, kad galite kreiptis į nepriklausomą teismą, kuris užtikrintų šias garantijas. Tas pats yra ir su mūsų laisvėms, tokiomis, kaip privatumas ar galimybė judėti ar susitikti su kitais žmonėmis.

Dėl to egzistuoja žmogaus teisė į nepriklausomus teismus. Jie prižiūri vyriausybes, kai šios riboja laisves. Teisėjai užtikrina, kad valdžia iš mūsų neatima daugiau, nei reikia, o praėjus krizei – laisves sugrąžina. Tą patį daro ir mūsų atstovai parlamente. Mes turime žmogaus teisę rinkimuose išsirinkti savo parlamentarus. Jų pareiga – užtikrinti, kad ministrai neribotų laisvės daugiau ar ilgiau, nei reikia. Kituose straipsniuose paaiškinsime, kaip nepriklausomi žurnalistai, teisių bei demokratijos gynėjai taipogi neleidžia valdžiai piktnaudžiauti savo galiomis.

Tokiose šalyse, kaip Vengrija, kuriose nėra nepriklausomų teismų ar sąžiningų rinkimų, arba kuriose vyriausybė kontroliuoja didžiąją dalį žiniasklaidos ir puola aktyvistus, laisvą per teises susigrąžinti sunkiau. Panašu, kad Vengrijos vyriausybė koronavirusu naudojasi pasistūmėti link diktatūros. Pavyzdžiui, ministras pirmininkas Orban nori priimti įstatymą, kuris leistų vyriausybei įkalinti vyriausybę kritikuojančius žurnalistus. Deja, ten Europos Sąjunga nelabai stengiasi apginti demokratiją. Dėl to mums visiems svarbu suprasti savo teises ir laisves, jomis naudotis ir jas ginti.