Žmogaus teisės ir psichikos sveikata – įžvalgos pradedant naują projektą

Šiandien pagaliau pripažinta, kad psichikos sveikata yra nemažiau svarbi už fizinę sveikatą, ir kad į visuomenės ir kiekvieno jos nario psichikos sveikatą reikia rimtai investuoti.

Pasaulyje siekiama susitarti ir dėl pagrindinių principų – kaip reikia investuoti į psichikos sveikatą. Šie principai atspindi du didžiuosius žmonijos laimėjimus. Pirma – tai mokslo laimėjimai. Investuoti reikia, remiantis įvairių mokslų (tiek socialinių, tiek ir biomedicinos) laimėjimais. Antra, žmogaus teisių principai. Po II pasaulinio karo, pasaulio bendruomenei vieningai priėmus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, o vėliau daugumai valstybių ratifikavus JT konvencijas žmogaus teisių srityje, aiškėjo, kad būtent psichikos sutrikimų prevencijai, gydymui ir reabilitacijai labaisvarbu yra laikytis visų žmogaus teisių – ir ekonominių, socialinių, kultūrinių, ir pilietinių bei politinių – pamatinių principų. Paprasčiau pasakius, svarbu yra daryti viską, kad visuomenėje būtų kuo mažiau socialinės neteisybės ir nelygybės, bet kokios diskriminacijos ir smurto. Būtent nelygybė, atskirtis, diskriminacija ir smurtas yra tie svarbiausi reiškiniai, kurie žaloja visuomenės ir individų psichikos sveikatą.

O kaip su psichikos sveikatos priežiūros (psichiatrijos) sistema? Ar ta sistema veiksminga? O gal ji prisideda prie minėtų reiškinių – atskirties, smurto, diskriminacijos – stiprinimo? Paskutiniu metu padaugėjo ekspertų ir organizacijų, kritiškai vertinančių status quo pasaulio psichiatrijoje ir reikalaujančių naujo paradigmos lūžio lygio permainų. Netgi JT Žmogaus teisių taryba priėmė 2 rezoliucijas iš eilės (2016 ir 2017 metais), raginančias valstybes – JT nares imtis esminių permainų psichikos sveikatos politikoje ir stabdyti nepateisinamai dažnus žmogaus teisių pažeidimuspsichikos sveikatos priežiūros sistemose. Psichikos sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumas, skaidrumas ir atitikimas žmogaus teisių bei mokslo žinių principams peržiūrimas visame pasaulyje. Nėra regiono ir valstybės, kurioje nebūtų spręstinų problemų įgyvendinant teisę į psichikos sveikatą. Nors dažnai apeliuojama į lėšų trūkumą ir poreikį investuoti žymiai daugiau lėšų į psichikos sveikatos priežiūrą,žymiai svarbiau yra padaryti aiškius sprendimus apie tai, kokiais principais remiantis ir kuriomis kryptimis lėšos bus investuojamos. Lemia nelėšų skaičius, ovyraujančių požiūrių visuma.

Kaipgi sekasi investuoti į psichikos sveikatą regione, kuris po 50-70 metų trukusio sovietinio socializmo eksperimento apie 1990-uosius metus (taigi – jau dabar prieš 30 metų) sudrebino pasaulį taikiomis išsivadavimo revoliucijomis, taip susikuriant ar atsikuriant30 naujų demokratijų? Kokios yra galimybės, ir kliūtys, kokie yra iššūkiai šiame regione, siekiant įtvirtinti geriausias pasaulio praktikas psichikos sveikatos srityje? Kuo šis regionas panašus ir kuo jis skiriasi nuo kitų regionų? Šiandien žinome, kad su investavimu į psichikos sveikatądaug rimtų problemų yra visose pasaulio valstybėse. Ir vis tik regioniniai ypatumai yra gana ženklūs, ir juos svarbu analizuoti. Tokia regioninio lygio analizė yra vienas iš ŽTSI šiemet pradėto vykdyti projekto tikslų.

ImagePrieš 30metų Lietuvoje ir visame regione prasidėję demokratijos procesai sukūrė puikią

galimybę modernizuoti psichikos sveikatos priežiūros sritį. Laiko turėjome nemažai. Deja, šiandien tenka konstatuoti, kad trijų dešimtmečių nepakako Lietuvos psichiatrijai ir Lietuvos valdžiai bei visuomenei, kad būtų atsisakyta sovietinės psichiatrijos anais laikais įskiepytų idėjų.Daug įvairaus lygio veiksnių lėmė, kad permainos įstrigo. Tarp jų buvo ir tai, kad visą Lietuvos sveikatos apsaugą užvaldė korupciniai mechanizmai ir perdėm siauras ir vulgarus biomedicininis ligų modelis. Jei universitetai moko būsimus medikus, kad medicina tai viso labo kūno dalių remontas, tai kodėl dar nepamokyti, kad psichiatrija – tai smegenų dalių remontas? O jei kas nors atsisako tokio remonto, tai pripažinsime pavojingu ir remontuosime per prievartą. Ironiška buvo tai, kad būtent tada, 1990-2000 m. dabar jau iš vakarų atplaukusi banga, su labai gundančiais korupciniais mechanizmais, vėl siūlė visas psichikos problemas spręsti psichotropiniais vaistais, ir taip pagadino dar vieną psichiatrų kartą. Jau dabar nebe mano mokytojai, o mokiniai tapo priklausomi nuo skubiai sukurptų „smegenų cheminio disbalanso“ teorijų. Šiandien vakarų psichiatrija blaivosi ir pripažįsta perlenkusi lazdą su neurobiologiniu modeliu. Bet Lietuvoje ir sveikatos sistemos vadovai, ir psichiatrijos elitas vis dar dažnai apsimeta, kad apie naujus požiūrius nežino.

Kaip viskas vyko po 1990 metų, Rusijoje, Lietuvoje, kitose EEE regiono valstybėse? Tai, kad Rusijos psichiatrija sunkiai vaduojasi iš sovietmečio paveldo ir lieka nejautri šiuolaikiniams žmogaus teisių principams, neturėtų stebinti. Juk ten dabar garbinama visa tai, kas buvo iki 1990ųjų. Paradoksas yra tai, kad Lietuvoje taip pat lūžis neįvyko. Kritiškai neįvertinus sovietinės Lietuvos psichiatrijos, iki šiol riedama senaisiais bėgiais. Paviršius padažytas, bet perteklinis gydymas vaistais ir hospitalizacijomis, uždarymai visam gyvenimui į segreguotas įstaigas, kitų reikalingų paslaugų teikiamų bendruomenėje trūkumas ir nepagarba žmogaus teisėms tebesilieja laisvai. Iš pasiūlymų kurti modernias paslaugas vaikams ir suaugusiems, tokias kokios yra kuriamos ir teikiamos įvairiose pasaulio valstybėse jau bene 60 metų, šaipomasi vis atviriau.

Nuolatinė konteksto analizė yra be galo svarbi. Ji padeda mums nepasiklysti „tarp trijų medžių“irpasitikrinti, ar vykstančios permainos yra veiksmingos.Praeities analizė yra svarbi, nes ji leidžia geriau reflektuoti dabartį ir prognozuoti ateitį.

Norėčiau atkreipti dėmesį į du su praeitimi susijusius reiškinius, kuriems per mažai iki šiol skiriame dėmesio analizuodami permainas ir pasipriešinimą joms Lietuvoje ir platesniame EEE regione. Pirma, tai visuomenės ir jos svarbių grupių nejautrumas pažeidžiamų žmonių grupių teisėms ir laisvėms. Tas faktas, kad net 6000 Lietuvos piliečių, nors ir nėra padarę nusikaltimo, gyvena nelaisvėje (uždarose ir segreguotose nuolatinės globos įstaigose) vien dėl to, kadjiems buvodiagnozuotas vienoks ar kitos psichikos sveikatos sutrikimas, panašu, kad nė kiek nejaudina nei psichiatrų, nei politikų, nei akademinio ar kultūrinio elito.Provokuojant įžvalga būtų tokia: patyrus sovietinį eksperimentą, kai visi gyveno nelaisvėje, daugumai nebeatrodo, kad tai buvo kažkas priimtino. Nors kita vertus, ir visuomenės elitas, ir šiaip didelėvisuomenės dalisLietuvoje ir platesniame EEE regione mėgaujasi atgautomis laisvėms – laisve keliauti, religijos laisve, laisve praturtėti ir nebūti už tai nubaustu.Ar vis dar galime tikėtis, kad atsiras kritinė masė piliečių, kurieaktyviais veiksmais pareikalaus, kad nebebūtųtaip grubiai pažeidžiamos psichikos sveikatos sutrikimų, psichosocialinę ar proto negalią turinčių žmonių teisės?

Image

Antra, buvimas uždaroje Sovietų Sąjungos erdvėje neleido šiam regionui patirti įtakų, kurios formavo laisvąjį pasaulį per didesnę XX amžiaus pusę. Juk XX amžiuje klestėjo daugpsichologijos teorijų, kurios stipriai veikėne tikpraktinę psichiatriją ir psichologiją, bet ir kasdienį žmonių gyvenimą.Terminas „terapija“ tapo įprastas vakarų pasaulyje, tačiau iki šiol, daug kur Rytų Europoje jis reiškia „vidaus ligų gydymą“, o ne įvairius psichologinio gydymo būdus. 1951 metaisPasaulio sveikatos organizacija palaimino J.Bowlbyprieraišumo teoriją irja remiantis stipriai rekomendavo, kadsveikaivaiko raidai būtinas nuolatinis jo emocinis ryšys bet su vienu suaugusių. O tai juk reiškia, kadankstyvąją vaikystę praleisti įstaigoje (kūdikių namuose) yra žalinga vaiko raidai ir sveikatai. Rytų Europojeiki šiol sunku būna įtikinti politikus, kadvaikai neturi gyventi įstaigoje, ar kad psichologinis gydymas (terapija) yra nemažiau veiksmingas gydymo būdas už vaistus, ir kad sveikatos draudimas turėtų apmokėti įvairias nemedikamentinesterapijas.

Įdomu, kad praėjus 30 metų nuo „dainuojančių revoliucijų“ šiandien vis dar svarstome, arrealu kalbėti apie esmines permainas psichikos sveikatos priežiūros sistemoje. Kol kas „nuosaikiųjų“ žymiai daugiau, negu tų, kurie kviečia esminei reformai. Nuosaikumas dažnai yra geras dalykas. Bet kai po 30 metų „nuosaikių reformų“ aiškėja, kadvis dar investuojame, ir vis didesnes lėšas, į ydingą sistemą, kuri nei gina žmonių teises, nei duoda pamatuojamus gerus rezultatus, kyla klausimas – o gal labiau pragmatiška būtų radikali reforma?

KlausimaiŽTSI naujo projektorėmuose siūlomai diskusijai būtų tokie. Kokie pasaulio psichikos sveikatos priežiūros istorijoje žinomi paradigmų lūžiai Lietuvoje jau yra įvykę, o kurie – dar ne?Kurie iš PSOrekomenduojamų privalomų penkių bendruomeninės pagalbos komponentų (vaistai, psichologinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija, profesinė/užimtumo reabilitacija ir apsaugotas būstas)Lietuvoje yra prieinami žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, psichosocialinę ar proto negalią?KokiusLietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemos komponentus galima būtų rekomenduoti kitoms valstybėms? Ko pati Lietuva dar galėtų pasimokyti iš kitų valstybių gerųjų praktikų? Kas daroma, kad Lietuvoje būtų sveika pusiausvyra tarp prieinamumo medikamentiniams ir nemedikamentiniams gydymo būdams? Ar tinkamai vykdoma nepriklausoma žmogaus teisių stebėsena Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje?Kaipmatuojamas prievartinių būdų taikymas psichiatrijoje, ir kas daroma, kad šie būdai būtų taikomi kuo rečiau, jei apskritai taikomi?

Projektą „Psichikos sveikata ir žmogaus teisės – paradigmos poslinkio ir pokyčių skatinimas Lietuvoje, Rytų Europos ir Eurazijos regione“ remia „Foundation Open Society Institute“, bendradarbiaujant su „Open Society Foundations“ Visuomenės sveikatos programa.