#WeDecide: Tiesioginė ar atstovaujamoji demokratija - kas turėtų priimti sprendimus?

Nors visų nuomonė turi būti įvertinta priimant gyvenimą liečiančius bendrus sprendimus, daugelis mūsų mieliau laisvalaikį leistų su šeima, o ne prie knygų apie optimalų PVM tarifo nustatymą krovinių pervežimui.

Kaip jau minėjome ketvirtajame mūsų ciklo straipsnyje, yra manančių, kad vienintelė tikra demokratija yra tiesioginė demokratija. Kai įgaliojame atstovums priimti sprendimus už mus, mes darome kompromisą tarp savo idealų ir praktiškos realybės. Gal ir norėtųsi priimti visus mus liečiančius sprendimus patiems, tačiau tam paprasčiausiai nėra galimybių. Kažkas juk turi kepti duoną, taisyti skalbimo mašinas, tiesi kelius, gydyti ligas ir t.t. Jei bandytume priimti informacija pagrįstą sprendimą visais atvejais, kai reikia bendro sutarimo, išmirtume iš bado (arba bent jau liktume be skalbimo mašinų). Taigi, norint taupyti laiką (ir pinigus – grandiozinius referendumus brangu organizuot!) ir neatsisakyti kasdienio darbo, dalį savo sprendimų deleguojame įgaliotiems atstovams.

Kai kurie taip manančių asmenų tiki, kad nors galbūt anskčiau ir buvo protinga samdyti kelis tūkstančius už bendrus sprendimus atsakingų žmonių, dabar yra kitaip. Nūdienų technologijos leidžia lengvai pasiekti informaciją, o ir referendumus organizuoti tapo kur kas pigiau. Europoje beveik visi turi prieigą prie interneto, tereikia sukurti saugias platformas, kad kiekvienas galėtų balsuoti namuose ar telefonu. Nebereikia kompromiso, laikas susigrąžinti galią ir bendrus sprendimus priimti patiems.

Tačiau ar taip yra iš tiesų? Ar atstovaujamoji demokratija tėra tik liūdnas (bet reikalingas) kompromisas, kurio reiktų atsisakyti vardan efektyvumo? Ar tiesioginė demokratija iš tiesų yra tikroji demokratijos forma?

Nepamirškim, kad „demokratija“ reiškia „sistemą, kurią verta palaikyti iš moralinės pusės“. Viena vertus, atstovaujamoji demokratija šiaip gana gerai veikia: sprendimai priimami pakankamai efektyviai, o kadangi dauguma žmonių dažnai sutinka su atstovų sprendimais, tokios valstybės yra gana stabilios. Tačiau atstovaujamoji demokratija ne tik kad gerai veikia, ji verta iš mūsų palaikymo iš moralinės pusės – tokia santvarka viešai pripažįsta visus žmones lygiaverčiais ir atsižvelgia į visų interesus. Kita vertus, atstovaujamosios demokratijos valstybėse nuolatos krenta pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis, mažėja rinkėjų aktyvumas, politika vis labiau krypsta nuo paprastų žmonių norų. Tikrai reikia tai kažkaip spręstti, tačiau tai nereiškia, kad reikia atsikratyti atstovaujamojo modelio. Tai nėra liūdnas, tai – būtinas kompromisas.

Nors visų nuomonė turi būti įvertinta priimant gyvenimą liečiančius bendrus sprendimus, daugelis mūsų mieliau laisvalaikį leistų su šeima, o ne prie knygų apie optimalų PVM tarifo nustatymą krovinių pervežimui. Daugeliui nepatiktų net būtinybė kas vakarą bent 10-iai minučių prisijungti prie centralizuotų referendumų platformų geriausiai atrodantiems teisės aktams parinkti. Argumentas, kad to nenorintys asmenys yra slunkiai ir nenusipelno balso, irgi lėkštokas. Juk šiaip protinga norėti leisti laiką su šeima (ar kitais), o ne studijuoti krovinių pervažimo teisę. Visiškai pagrįsta norėti kitiems sumokėti už tai, kad jie tą nelemtą teisę išmoktų ir priimtų sprendimą atsižvelgdami į jūsų vertybių sistemą bei interesus, kol džiaugiatės mylimaisiais. Atsikratę atstovaujamojo modelio pasauliui parodytume, kad nevertiname tokių ir panašių visiškai teisėtų norų.

Negana to, šimtaprocentinė tiesioginės demokratijos sistema turėtų daugybę problemų, ne ką ne mažesnių už tas, kurias patiria atstovaujamoji. Pirma, referendumuose galimų pasirinkimų skaičius ribotas. Nėra forumo ieškoti visiems priimtinų politinių sprendimų. Antra, nėra rinkimų apygardų, tad rinkėjai nėra įpareigoti atsižvelgti į visų asmenų poreikius – didelė tikimybė, kad įsigalės daugumos tironija.

Tačiau tai vėlgi nereiškia, kad tiesioginės demokratijos nereikia. Atstovaujamoji demokratija tikrai turi problemų. Žmonės privalo atgauti pasitikėjimą demokratine santvarka ir matyti, kad sprendimų priėmėjams rūpi jų nuogąstavimai. Tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija privalo viena kitą papildyti.

Pesimistas pasakytų, kad siūlome maišyti sistemas, kurias patys ką tik nurodėme kaip ydingas. Tačiau iš tiesų kitaip. Duonos neiškepsi tik miltais arba tik mielėmis. Reikia jų abiejų (ir kelių kitų ingredientų).

Šimtaprocentinė tiesioginė ar atstovaujamoji demokratija nėra gera demokratija. Tačiau paėmus kiek iš vienos, kiek iš kitos, pridėjus žiupsnelį laisvos žiniasklaidos ir sveikos pilietinės visuomenės, gali būti, kad gausim būtent tai, ko reikia.

Mums įdomi jūsų nuomonė! Ar manot, kad Europai reikia daugiau tiesioginės demokratijos? Jei taip, kokiais klausimais reikia organizuoti referendumus, ir kodėl? Pasidalinkite savo mintimis po mūsų „Facebook“ įrašu. Ir būtinai užsukit kitą savaitę paskutinei #WeDecide ciklo daliai – kalbėsim apie ES.