Susivienyję galime reikalauti vyriausybės, kad mumis pasirūpintų

Kai kurie politikai skleidžia neapykantą, bandydami nukreipti mūsų dėmesį nuo klaidingų COVID-19 sprendimų. Jie tikisi, kad kaltindami mažumas pamiršime reikalauti valdžios mums priklausančios paramos. Tačiau kartu galime tai sustabdyti.

Vyriausybės pareiga – užtikrinti, kad pandemiją įveiktume sveiki ir laimingi. Išrinkdami savo tautos atstovus, mes jiems suteikiame galią priimti sprendimus mūsų visų labui. Tačiau kai kurie politikai ne tam siekia valdžios. Juos vilioja galia ir pinigai, tad jie padarytų viską, kad patektų į valdžią ir išsilaikytų. O mus nuvylę sukasi, pukši, bando nukreipti mūsų dėmesį kaltindami kitus.

Šie politikai ir jų draugai žiniasklaidoje melu, dezinformacija bando mus suskaldyti, o koronaviruso žalą užmeta ant kitų pečių. Jie kaltina atvykėlius iš kitų šalių, Kinijos vyriausybę, romus, LGBTI asmenis ar musulmonus. Tačiau tą jie iš tiesų daro dėl to, kad patys nepriėmė teisingų sprendimų viruso plitimui sustabdyti ir mūsų gerovei užtikrinti.

Kodėl kai kurie politikai bando skaldyti visuomenę?

Viruso metu galime matyti, kaip auga užkrėtimų ir mirčių skaičius, trūksta lovų ligoninėse, žmonės kenčia be darbo. Ir visuomenei natūraliai smalsu, kodėl tai vyksta. Kodėl gydytojams neužtenka įrangos? Kodėl vyriausybė netyrė daugiau žmonių? Kodėl barams ir restoranams buvo leista taip ilgai veikti? Kodėl mūsų mokesčių pinigai nenaudojami darbą praradusių asmenų paramai?

Politikai nemėgsta sunkių klausimų. Tačiau jiems rūpi jų elektoratas, jie klauso rinkėjų rūpesčių ir stengiasi juos išspręsti ar bent jau geriau dirbti.

Deja, kai kuriose šalyse tam tikri politikai tiesiog nenori leisti rinkėjams galvoti apie šiuos klausimus. Vietoj to, šių šalių vadovai skleidžia dezinformaciją, kaltina kitus žmones, kad tik nukreiptų rinkėjų dėmesį nuo valdžios nesėkmių. Tokių, kaip korupcija, kai valstybės pinigai skiriami draugams verslininkams, užuot investavus juos į ligonines. Arba kai mokesčių mokėtojų pinigais gelbėjamos turtingos įmonės, užuot rėmus darbo netekusius asmenis. Arba kai valdžios įstaigos priima blogus sprendimus, nes jų darbuotojai poziciją gavo per pažintis, o ne dėl savo kvalifikacijos.

Kodėl mums tai nenaudinga?

Melas, kuriuo bandoma apkaltinti konkrečias visuomenės grupes, nukreipia mus vieni prieš kitus. Kai kurie jau iš anksto nusistatę žmonės šį melą naudoja kaip pasiteisinimą įžeidinėti, bauginti ar net pulti mūsų bendruomenės narius vien dėl jų išvaizdos, religijos ar partnerių. Žmonių puolimas dėl jų kilmės ar išvaizdos priklauso neapykantos kurstymui ar nusikaltimams. Tai taip pavojinga, kad Europos vyriausybės yra priėmusios žmogaus teisių įstatymus, pagal kuriuos rasizmu ar homofobija motyvuoti nusikaltimai baudžiami griežčiau, nei už kitus.

Skriaudžiant asmenis vien dėl jų išvaizdos ar panašių dalykų, draskomi saitai, kurie jungia mūsų bendruomenę. Tampa sunku rūpintis vieni kitu, pradedame įtarinėti kitokius nuo mūsų.

Daugelis pamiršta klausti, ką turėtų daryti valdžia, nežino, kas kaltas. Kai kurie mūsų sutelkia dėmesį į kovą su rasizmu, pasitikėjimo susigrąžinimą. Kiti įtiki melu ir toliau jį skleidžia.

Jei nepasitikėsime vieni kitais, jei būsime susiskaldę ir išsiblaškę, bus sunku susikaupti ir priversti valdžią imtis tinkamų veiksmų – pasirūpinti mumis visais. O tai leidžia politikams, kuriems mes nelabai rūpim, likti valdžioje net ir prastai dirbant.

Ką daryti?

Mus supriešinti koronaviruso pandemijos metu bandantys politikai ir jų draugai žiniasklaidoje kelia pavojų visiems. Jie nedirba savo darbo, o tada mus pjudo, kad nematytume jų klaidų ir nereikalautume mums priklausančios paramos. Tačiau tai galima ištaisyti.

Kai šie politikai ar žiniasklaidos kanalai melu bando suskaldyti mūsų bendruomenes ir kurstyti neapykantą ar smurtą, jie nusikalsta ir dėl to turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kiti politikai turi nebijoti smerkti neapykantos kurstymą. Bausti reikia ir neapykantos nusikaltimus darančius paprastus žmones, o nukentėjusiesiems būtina suteikti paramą. Tai svarbu, nes taip leidžiame suprasti, kad toks elgesys prieštarauja visuomenės normoms.

Taip pat galime neleisti politikams taip lengvai skleisti dezinformaciją – pavyzdžiui, užtikrinti, kad kiekvienos šalies visuomeninis transliuotojas yra nepriklausomas ir turi pakankamai lėšų kokybiškoms žinioms ruošti. Jei žinome, kur galima gauti tikrus faktus, mažiau tikėtina, kad mus suklaidins melas.

Mūsų lyderiai yra įpareigoti mumis rūpintis. Jei susivienytume nepaisant savo skirtumų, ne tik ugdytume stiprią bendruomenę, kurioje vienas kitam padedame – mes taipogi galėtume vieningai reikalaudami, kad politikai rūpintųsi mumis visais.