Apie vieną vienintelę "tikrą" istorijos versiją

Norite gyventi taikioje, tvirtoje, daugiatautėje Europoje, kurios piliečiai gali sėkmingai bendradarbiauti nepaisant savo kilmės? Tuomet reikia vaikus mokyti, kad pati "vieningos tautos" idėja tėra kažkieno poreikiuis tenkinantis politinis konstruktas.

Savo autobiografijoje „Įdomūs laikai“ (angl. „Interesting Times“) Eric Hobsbawm (bene žymiausias XX a. Istorikas) rašė: „Žmonės, kurie nenori tikrosios praeities, o tik jų poreikius tenkinančios versijos, šiomis dienomis dažniau nei bet kuriuo kitu metu kraipo ir kurpia istoriją. Gyvename didžiajame istorinės mitologijos amžiuje. Dabar labiau nei bet kada istorikai privalo ginti istoriją politikoje. Mūsų reikia.“ Knyga „Įdomūs laikai“ buvo išleista 2002 m., tačiau Hobsbawm įžvalgos per 16-ą metų tapo dar aktualesnės.

Aišku, įvairių šalių vyriausybės visuomet spaudė mokyklas, kad šios ugdytų tautos bendruomenės jausmą, mokytų vaikus tam tikrų vertybių. Tačiau liberalesniais laikais istorijos mokytojai buvo skatinami aiškinti, kad istorija visuomet pateikiama iš kažkieno pusės. Kad net temos ir įvykiai atrenkami su žmogiška paklaida, o mokyklose mokoma istorijos versija nėra vienintelė, kurią derėtų žinoti.

Mažiau liberaliais laikais viskas yra kitaip. Autoritarai neprašo pedagogų rodyti vaikams istoriją iš įvairių kampų. Jie neprašo skatinti diskusijos apie įvairias istorines perspektyvas, neprašo rengti klausimų apie mokymo programos metu pateiktas versijas. Vietoj to, autoritarai perrašo istoriją pagal savo poreikius ir verčia pedagogus dėstyti vieną vienintelę „teisingą“ jos versiją.

Autoritarai tai gali padaryti keletu būdų. Visų pirma, jie gali apriboti leidžiamų vadovėlių skaičių ir pateikti tik tas knygas, kurių autoriai tapatinasi su jų pačių ideologija. Antra, jie gali reikalauti, kad pamokų metu mokytojai nenukrytų nuo to, kas parašyta vadovėlyje. Trečia, valstybiniai egzaminai gali būti ruošiami remiantis tik medžiaga, kuri yra šiuose vadovėliuose.

Nesvarbu, kokią vėliavą iškėlę autoritarai – taip daryti pavojinga. Tačiau kai jie dar ir nacionalistai, tai iš tiesų kelia šiurpą. Tereikia užmesti akį į Europos istoriją, kad pamatytum ginkluotus konfliktus ir genocidus, kuriuos iššaukė nepažabotas šovinizmas ir jausmas, kad kaimyninės tautos tave išnaudoja. Jausmas, kurio niekas niekada nekvestionavo.

Hobsbawm teisus – dabar ypač reikia istorikų, kurie visuomenei parodytų, kad istorija yra gerokai sudėtingesnė, pliuralistiškesnė nei teigia autoritarai. Tačiau mums reikia ne tik profesionalių istorikų – reikia ir Jūsų.

Tyrimai atskleidė, kad tautinės tapatybės idėjos dažnai susiformuoja pradinėje mokykloje. Jei norite gyventi taikioje, stiprioje, daugiatautėje Europoje, kurioje visų tautybių žmonės gali sėkmingai bendradarbiauti, reikia mokinti savo vaikus, kad „vieningos tautos“ idėja nėra natūrali – tai kažkieno poreikius tenkinantis konstruktas. Reikia jiems parodyti, kad tarp tautiečių gali egzistuoti skirtingi interesai, kad yra normalu nesutikti dėl praeities ir dabarties įvykių. Reikia parodyti, kad tam tikri konfliktai kyla dėl istorinių priežasčių, o mūsų tauta ne visada būna teisi.

O svarbiausia, reikia vaikus išmokyti, kad keldami klausimus ir mąstydami kritiškai jie neišduoda tautos. Tai – tikro lojalumo ženklas.

Norint prieiti prie šio turinio, turite leisti naudoti funkcinius nustatymo slapukus.