Vakar, rugpjūčio 25 d., Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasakė spaudos konferencijoje dalyvavusiems žurnalistams, kad jam nerūpi, ar jo tarptautiniai sąjungininkai gerbia demokratiją, kadangi jo užsienio politika remiasi ne vertybėmis, o „Vengrijos interesais“. „Ideologija paremtą užsienio politiką galingieji sugalvojo kvailiams mulkinti,“ teigė jis. Jis paskelbė savo planus vykdyti „kietą politiką prieš pabėgėlius“, nes pabėgėliai „netaps Mokslų akademijos nariais“ - tai yra, kad jie yra išsilavinimo neturintys žmonės, kurie užima socialiai remtinų vengrų darbo vietas.
Tokie vieši pasisakymai daug ką atskleidžia apie mūsų ministro pirmininko politines pažiūras. Jo manymu, vertybės - demokratija, žmogaus teisės, solidarumas ir kt. - yra nereikalinga prabanga, tušti žodžiai. Jam rūpi ne vertė, o galia; jis tiki ne partneryste, o prievarta.
Jei ir yra kažkoks „Vengrijos interesas“, tai - žmonių interesas gyventi laisvoje, demokratinėje, teisinėje, žmogaus teises gerbiančioje valstybėje, kurios vyriausybė gina ir remia silpnesnius bei mažiau pasiturinčius visuomenės narius. Apie tai svajojo tokie vengrų didvyriai, kaip antai kovai už nepriklausomybę 1848-1849 m. vadovavęs Lajošas Košutas. Beje, jis - kaip ir šimtai tūkstančių vengrų, kurie per amžius bėgo iš šalies dėl neturto, karo ar tironijos - irgi ilgainiui tapo pabėgėliu.
Daugelis vengrų pabėgėlių tapo gerbiamais žmonėmis šalyse, kuriose apsistojo - jų tarpe buvo mokslininkų, menininkų, muzikantų, rašytojų ir politikų. Šių dienų pabėgėliai taip pat gali reikšmingai prisidėti prie juos priglaudusios visuomenės gyvenimo. Kas žino? Galbūt šią akimirką neteisėtai sieną kertantis berniukas iš Sirijos ateityje išras vaistus nuo ŽIV. Tačiau taip gali nutikti tik tuo atveju, jei suteiksime jam šią progą - taip, kaip kadaise įžymiems vengrams ją suteikė juos priglaudusios šalys.
Žinoma, būtina palaikyti tam tikrus ekonominius ir diplomatinius santykius su kai kuriais antidemokratiškais režimais. Tačiau istorija moko, kad sąjungininkus privalome rinktis atsargiai. Abiejuose pasauliniuose karuose Vengrijos vadovai stojo į kovą ne toje pusėje. Tuo metu jie teigė, kad jų apsisprendimas vadovavosi „Vengrijos interesais“ naujojoje pasaulio santvarkoje. Už jų baisias klaidas mokėjo ištisos vengrų kartos.
Iš istorijos galėtume pasimokyti dar vieno svarbaus dalyko. Mes žinome - labai gerai žinome - ką reiškia gyventi priespaudoje ir baimėje. Juodžiausiu metu, kai žmonės sukyla prieš tironus ar kai mažos tautos kovoja už savo nepriklausomybę, tarptautinė laisvojo pasaulio parama reiškia iš ties daug.
Jei atsisakysime išreikšti solidarumą su kitose šalyse engiamais žmonėmis ir vietoj to palaikysime jų engėjus, jei atsisakysime priimti namų netekusių pabėgėlių, mes ne tik paminsime mūsų - laisvę mylinčių vengrų - kertines vertybes, ne tik spjausime ant savo didvyrių kapo, bet ir kenksime savo pačių tautiniams interesams.
Piteris Sarosis,
Vengrijos pilietinių laisvių sąjunga