Tyrimas sukritikavo palaipsninio klajoklių karavanų stovyklų naikinimo politiką Nyderlanduose

Keliose savivaldybėse Nyderlanduose šiuo metu yra bandoma palaipsniui likviduoti klajoklių karavanų stovyklas. Ši politika prieštarauja Nyderlandų, Europos ir tarptautiniams paktams bei tendencijoms.

Keliose savivaldybėse Nyderlanduose šiuo metu yra bandoma palaipsniui likviduoti karavanų stovyklas, kurių nuolatiniai gyventojai dažnai yra romų arba sintų kilmės. Trumpai tariant, vadovaujantis savivaldybių politika, gyventojų palikti karavanų parkai bus daugiau nebenuomojami. Dėl to yra vis mažiau ir mažiau gyventi tinkamų karavanų ir karavanų parkų, nors jų paklausa visai nesumažėjo - priešingai, jau ir anksčiau trūko karavanų parkų.

Organizacija „Viešojo intereso bylinėjimosi projektas“ (angl. „Public Interest Litigation Project“) kartu su Utrechto universitetu užsakė karavanų gyventojų atžvilgiu Nyderlanduose vykdomos politikos tyrimą. Tyrimą (olandų k.) pavadinimu „Ar palaipsninio klajoklių stovyklų naikinimo politika yra teisėta?“ atliko Rachel Dijkstra.

Ponia Dijkstra išanalizavo šiame kontekste taikytinas tarptautines ir europines žmogaus teisių normas - su Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos socialinės chartijos taikymą ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto saugomas tarptautinines normas. Be to, tyrėja išnagrinėjo ir susijusius Nyderlandų žmogaus teisių instituto sprendimus.

Politika prieštarauja Nyderlandų ir tarptautiniams teisės aktams

Ponia Dijkstra priėjo išvadą, kad „keleto savivaldybių vykdoma palaipsninio naikinimo politika prieštarauja mūsų Nyderlandų, Europos ir tarptautiniams paktams bei tendencijoms“. Ji pateikė tris pagrindinius argumentus.

Visų pirma, romai, sintai ir klajokliai nėra pripažinti mažumomis Nyderlanduose, o tai reiškia, kad į šią klasifikaciją neatsižvelgiama formuojant savivaldybių politiką.

Antra, atrodo, kad palaipsninio naikinimo politika nepagrįstai išskiria karavanų gyventojus nuo tų, kurie gyvena įprastame būste. Be to, atsižvelgiant į romų ir klajoklių ypatingą padėtį, šioms grupėmis turėtų būti sudarytos palankesnes sąlygos, tame tarpe užtikrintas pakankamas karavanų parkų skaičius.

Galiausiai, remiantis EŽTT praktika atrodo, kad ši palaipsninio naikinimo politika pažeidžia teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Dėl šios teisės būtina bent jau atlikti visų pusių interesų įvertinimą formuojant ir vykdant politiką, atsižvelgiant į romų, sintų ir klajoklių tradicijas gyventi karavanuose su savo giminėmis.