Teismas patvirtino: pagrįstai atsisakyta kelti bylą nacionalinės premijos laureatui dėl istorinės atminties niekinimo

Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad prokuratūra pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ apie Lietuvos partizaninę kovą, o baudžiamasis persekiojimas demokratinėje valstybėje už postmodernistinį romaną nėra galimas.

Kaltinimai išniekinus laisvės kovų sąjūdžio vado ir kitų partizanų atminimą

Postmodernistiniame romane „Žali“ Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai – vaizduojami įvairiose kasdienėse, buitinėse gyvenimiškose situacijose, nevengiant ir komiškų scenų. Istorinę atmintį ginančių organizacijų nemalonę ir užtraukė būtent toks postmodernistinis, nesuidealizuotas partizanų įvaizdis knygoje. M. Ivaškevičiui 2018 m. gavus Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, istorinę atmintį ginančių organizacijų atstovai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neva romane „Žali“ skelbiamo viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo ir dėl mirusiojo atminimo paniekinimo.

Prokuratūra tyrimą pradėti atsisakė, atkreipusi dėmesį, kad saviraiškos ir kūrybos laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, o baudžiamosios teisės priemonėmis kvestionuoti literatūros kūrinius galima tik išimtiniais atvejais – kai juose skleidžiamos tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos idėjos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas, dezinformacija, taip pat atvejai, kai tokie apribojimai būtini siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką.

Kreipimąsi iniciavusios organizacijos šį nutarimą apskundė Vilniaus miesto apygardos teismui.

Teismas: romane „Žali“ nusikalstamos veikos požymių nėra

Teisėjų kolegija atmetė skundą, motyvuodama tuo, jog demokratinėje valstybėje autoriaus fantazijai ir meninės raiškos priemonėms literatūros kūriniuose turi būti suteikta didelė erdvė, o rašytojas turi teisę reikšti savo nuomonę visais, net ypatingai jautriais klausimais.

Teismas pasirėmė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir konstatavo, kad rašytojų baudžiamasis persekiojimas už jų literatūros kūrinius yra ne demokratinių, o totalitarinių valstybių bruožas ir neatitinka baudžiamosios teisės kaip ultima ratio - kraštutinės, galutinės reagavimo priemonės paskirties. Todėl baudžiamasis persekiojimas būtų neadekvati valstybės reakcija į literatūros kūrinį, menininko kūrybą ir saviraiškos laisvę.

Galiausiai teismas taip pat nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad M.Ivaškevičius sumenkino Lietuvai itin svarbią partizaninio pasipriešinimo idėją, o rašytojo persekiojimas ar patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl jo kūrybos prieštarautų pačiai su sovietine okupacija kovojusių partizaninio karo dalyvių laisvos Lietuvos idėjai.

Daugiau: https://bit.ly/2Ic2x94