Naujasis Lenkijos policijos veiklos įstatymas pažeidžia teisę į privatumą

Užuot pasiekęs norimą tikslą, naujasis policijos veiklą reglamentuojantis įstatymas tik išplėtė sekimo įgaliojimus ir apribojo piliečių teisę į privatumą bei galimybę šią teisę ginti teisme.

Įstatymas siekia įgyvendinti Konstitucinio Tribunolo sprendimą, kad neužtikrinama pakankama teisėsaugos operacijų kontrolė. Tačiau pataisos ne tik kad neįgyvendinoTribunolo sprendimo - dar daugiau, jomis buvo nustatytos normos, leidžiančios geriau sekti piliečių veiklą.

Tribunolo sprendimas

Konstitucinis teismas konstatavo, kad dabartiniai teisės aktai leidžia teisėsaugos institucijoms beveik nekontroliuojamai naudotis telekomunikacijų duomenimis. Iš telekomunikacijų įmonių atsiskaitymo galima rinkti netiesiogiai, neribotai ir nedelsiant.

Tribunolas liepė numatyti nepriklausomą duomenų perdavimo paslaugų kontrolę ir nedelsiant sunaikinti visą sekimo metu sukauptą medžiagą, kuri būtų laikoma profesinėje paslaptyje. Negana to, teismai buvo įpareigoti leidime sekti tiksliai nurodyti sekimo metu rinktinus duomenis ir sekimo metodiką.

Konstitucinos Teismo teigimu, stebimas asmuo privalo būti informuotas apie operatyvinę veiklą šiai pasibaigus, o įstatymai privalo nurodyti ilgiausią galimą tokios veiklos trukmę.

Tribunolo sprendimą reikia įgyvendinti per 18 mėnesių, tad naująjį teisės aktą būtina priimti iki 2016 m. vasario mėnesio.

Policijos įgaliojimai

Deja, įstatymo projektas, kuriuo nuo 2015 m. gruodžio pakeičiama policijos veiklos tvarka, nepagerina dabartinės situacijos ir neužtikrina Konstitucinio Tribunolo sprendimo įgyvendinimo. Vieni rimčiausių projekto trūkumų - fiktyvi operacijų kontrolė ir konfidencialių duomenų apsaugos stoka. Dabartinė projekto versija beveik žodis žodin atitinka praėjusios Seimo kadencijos metu siūlytą dokumentą.

Be to, ankstesnis projektas tam tikrais aspektais buvo pakeistas - pavyzdžiui, galima be išankstinio leidimo pradėti sekti naudojant GPS; nėra reikalavimo nedelsiant sunaikinimo sekimo metu gautą konfidencialią medžiagą (pavyzdžiui, medžiagą, kurią apima žurnalisto šaltinių apsauga ar teisinė profesinė privilegija); sekimas gali trukti net iki 18-os mėnesių.

Be to, buvo išplėsti ir policijos institucijų įgaliojimai - jie dabar apima ir taip vadinamuosius interneto duomenis, prie kurių šios įstaigos gali prieiti per telekomunikacijų tinklus neprašiusios leidimo.

„Interneto duomenų apibrėžimas yra toks platus, kad visai tikėtina, jog, pavyzdžiui, tai apima svetainių domenus ar net žinučių turinį“, teigia Helsinkio žmogaus teisių fondo (HŽTF) advokatė Barbara Grabowska-Moroz

Teisė į privatumą

HFHR mano, kad tokia situacija pažeidžia asmens teises. Šiuo metu duomenų rinkimui internetu reikia prokuroro sutikimo, o asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, gali pažeidimą apskųsti. Tačiau naujasis įstatymas nenumato reikalavimo informuoti asmenį, kad jo kompiuteris buvo stebimas - gali taip būti, kad apie tai jis niekada ir nesužinos.

Įstatymo projekto pasiūlyme numatyta fiktyvi, ne nepriklausoma kontrolė: teisėsaugos institucijos privalo kasmet teikti ataskaitas teismams, tačiau net policijai suklydus duomenų nereikia naikinti.

Projektas nenumato reikalavimo informuoti piliečius apie tai, kad jais buvo domimasi, ir nesudaroma galimybė kelti jokių klausimų dėl prieš juos nukreiptos veiklos.

Nesuderinamas

Projektas prieštarauja tiek Konstitucinio Tribunolo, tiek Europos Teisingumo Teismo sprendimui. Pastarasis panaikino Duomenų saugojimo direktyvą, pabrėžiant, kad policijos pajėgos visais telekomunikacijų duomenų rinkimo atvejais turėtų prašyti teismo leidimo.

HFHR yra paskelbusi atskiras teisines išvadas dėl 2015 m. projekto, kuriam pritarė Senatas, ir dėl dabartinių pataisų. Organizacija nurodė naujojo įstatymo keliamą grėsmę asmenų teisei į privatumą.