Tech & Rights

Tarakonai pietums, naciai, organų prekeiviai ir papirkti protestuotojai

Paneigdami mitą apie Sorošo siekius priversti vengrus valgyti vabzdžius jūs galbūt ir įtikinsite nemažai žmonių, tačiau po poros mėnesių jie teprisimins tik kažkokias kalbas apie Sorošą ir vabzdžių valgymą.

by LibertiesEU

Vasarį Vengrijos žemės ūkio ministras Sándoras Fazekas pranešė apie naują Sorošo planą – anot jo, milijardierius ketino priversti vengrus atsisakyti tradicinės savo virtuvės ir vietoj to valgyti vabzdžius. Fazekas tokį planą kategoriškai atmetė: „Vengrijos žmonės niekada, niekada nevalgė vabzdžių“.

Nejuokauju – taip buvo iš tikrųjų!

Šmeižto kampanija

Vengrija galbūt žemyne pradėjo ne vieną madą (šeštajame dešimtmetyje – agresyvų futbolą; dabar – demokratijos griovimą), tačiau ji tikrai ne vienintelė, kurios politikai šmeižto kampanijomis siekia rinkėjų palankumo. Kai su Rumunijoje įsisenėjusia institucine korupcija kovoti pažadėjęs Klausas Iohannis kandidatavo į prezidentus, jis buvo apkaltintas vaikų pardavimu organų prekiautojams.

Lenkijoje į prezidentus kandidatavęs Donaldas Tuskas savo kampaniją iš dalies pralaimėjo dėl priešininkų tikinimų, neva jo senelis savo noru prisijungė prie Vokietijos kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metu.

Bulgarijos opozicijos nariai buvo apkaltinti, neva papirkinėja žmones, kad šie dalyvautų prieš vyriausybę nukreiptose protesto akcijose.

Regis, fantastiški politiniai kaltinimai tiesiog veiksmingi. Visų pirma, šmeižto aukai tenka skirti dalį savo išteklių, kad apsivalytų. Antra, užuot skyrę dėmesį pačių šmeižėjų kreiviems veiksmams, šmeižto aukų fanai labiau kalba apie tokių kaltinimų nepatikimumą. Na, ir trečia, kai kurie žmonės tuo paprasčiausiai patiki.

Prieš porą metų universiteto profesorius Spee Kosloffas su kolegomis atliko keletą įdomių tyrimų. Jie sužinojo, kad akcentavus faktą, jog amžinatilsį amerikietis politikas Džonas McCainas yra senyvo amžiaus ir tuo skiriasi nuo tyrimo dalyvių, žmonės buvo labiau linkę patikėti šmeižtu, neva jis yra nukvakęs. Kai tyrimo dalyviams buvo priminta, kad jie nėra afroamerikiečiai, šie buvo labiau linkę pritarti teiginiui, neva Obama yra musulmonas. Protingai parinktas politinis šmeižtas ypač gerai veikia „neapsisprendusią“ rinkėjų dalį.

Kas slepiasi už dūmų uždangos?

Tai ką daryti, kai autoritarai kas dieną vis kažką šmeižia viešose diskusijose? Kaip į tai reaguoti? Visų pirma, kai matote, jog jie stumia š***, darykite prielaidą, kad jie kažko nori. Autoritarai nešmeižia tik dėl to, kad jiems tai smagu. Tai būtų išteklių švaistymas. Jei šmeižtas vyksta kampanijos metu, jų siekiai gana aiškūs – daugiau balsų. Jie nori laimėti rinkimus. Tačiau jei tai vyksta per jų kadenciją, derėtų dar kartą peržvelgti siūlomas įstatymų pataisas, kurių autoritarai nenori diskutuoti.

Jei supratote, ko jie nori, netylėkite. Nėra prasmės bandyti paaiškinti, kodėl šmeižtas melagingas. Melo paneigimas veiksmingas tik trumpojoje perspektyvoje – ilgojoje jis net padės žmonėms tą melą prisiminti. Kitaip tariant, paneigdami mitą apie Sorošo siekius priversti vengrus valgyti vabzdžius jūs galbūt ir įtikinsite nemažai žmonių, tačiau po poros mėnesių jie prisimins tik tiek, kad kažką kalbėjote apie Sorošo vabzdžius.

Užuot grūmęsi dėl melo, paaiškinkite šeimai, artimiesiems ir kolegoms, kaip jiems duodama peno pamąstyti. Ir duokite draugams socialiniuose tinkluose žinote, kas slepiasi už dūmų uždangos.