Nauja "Liberties" ataskaita: "Saugumas per žmogaus teises"

Šiandien "Liberties" paskelbė savo ataskaita "Saugumas per žmogaus teises". Tyrimo metu nustatyta, kad dvi populiarios kovos su terorizmu priemonės iš tiesų žudo demokratiją, yra neveiksmingos ir pasiekia priešingą rezultatą.

Vyriausybės saugumą ilgojoje perspektyvoje užtikrins tik įgyvendinusios savo įsipareigojimus dėl žmogaus teisių. Tai reiškia, kad reikia imtis proporcingų, veiksmingų saugumo priemonių, spręsti ne radikalizmo simptomus, o priežastis.

Kviečiame susipažinti su pilnu ataskaitos tekstu arba atskira santrauka.

Ne viena ES šalis užsiima masiniu žmonių sekimu ir etniniu profiliavimu. Iš pirmo žvilgsnio tai naudingos priemonės, tačiau praktika rodo, kad jos dažniausiai kelia pavojų visuomenės saugumui. Ataskaitos autorių nuomone, iš tikrųjų saugumą geriau užtikrina kitos, žmogaus teisių standartus atitinkančios kovos su terorizmu politikos kryptys.

Pagrindinės išvados:

- Masinis piliečių sekimas žudo demokratiją, mat pastaroji neįmanoma be pagarbos žmonių privatumui. Tyrimai per penkiasdešimt metų parodė, kaip kai žmonės yra viešumoje ar mano, kad juos kas stebi, jie prisiderina prie daugumos nuomonės ir taisyklių. Privatumas suteikia laisvę kurti, mąstyti, diskutuoti ir dalintis informacija bei idėjomis nebijant, kad kas mus už tai smerks. Tokiu būdu keičiamos mums įprastos taisyklės ir savokos (pvz. dėmesys skiriamas aplinkos apsaugai, atsiranda dalijimosi ekonomika), kas leidžia visuomenei vystytis ir tobulėti. Privatumo apsauga taipogi leidžia žurnalistams, aktyvistams ir politikams užtikrinti vyriausybių atskaitomybę – šie žmonės dažnai remiasi informacijos šaltiniais, kurie bijo būti atpažinti ir nubausti.

- Plačioji visuomenė yra linkusi vertinti internetą kaip „viešąją“ erdvę, kurioje nėra privatumo. Iš neseniai atliktų interneto vartojimo tyrimų matyti, kad didelė dalis žurnalistų patys save cenzūruoja, o kai kurie visuomenės nariai bijo internete laisvai domėtis ar diskutuoti klausimais, su kuriais, jų nuomone, kiti nesutiks. Masinis piliečių sekimas neleidžia demokratijai tinkamai funkcionuoti. Nepaisant to, kokią kainą už tai moka visuomenė, masinė sekimas dar nieko nepasiekė. Visa turima medžiago rodo, kad tokios priemonės niekada nepadėjo užkirsti kelio teroristiniam išpuoliui ar leido nustatyti užpuolikų tapatybę.

- Daugeliu atvejų teroro išpuolių kaltininkai jau buvo žinomi saugumo tarnyboms arba buvo anksčiau patekę į valdžios institucijų akiratį dėl nusikalstamos veiklos ar psichinės sveikatos problemų. Kai saugumo tarnyboms nepavykdavo užkirsti kelio teroro aktui, tai dažniausiai būdavo dėl to, kad jos neturėjo išteklių nusikaltėliui sekti arba dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į informaciją iš kitų valdžios institucijų ar užsienio vyriausybių.

- Naudingiausi informacijos šaltiniai kovoje su terorizmu – tai pačių kaltininkų bendruomenės, šeimos ir pažįstami. Visuomenė ir toliau yra svarbiausias saugumo tarnybų informacijos šaltinis. Stambaus masto etninio profiliavimo operacijų JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje pasekoje baudžiamojon atsakomybėn už terorizmą nebuvo patrauktas nė vienas asmuo. Etninio profiliavimo nusikalstamoje veikoje tyrimai rodo, kad dėl tokių metodų iš tiesų sučiumpama mažiau nusikaltėlių.

- Dėl etninio profiliavimo visuomenė tampa pažeidžiamesnė: tai tampa saugumo tarnybų silpnoji vieta, mat teroristinės organizacijos paprasčiausiai imi verbuoti kitų tautybių asmenis. Į smurtą linkusiais ekstremistais tampa asmenys įvairių tautybių bei etninių grupių, įskaitant ir baltaodžius (iš Vakarų). Etninis profiliavimas taipogi sukelia nekaltų tikslinės bendruomenės narių nepasitenkinimą, kas lemia šios bendruomenės nenorą perduoti informaciją policijai. Negana to, kai nekalti asmenys yra profiliuojami, jie jaučiasi esą marginalizuojami ir diskriminuojami, kas prisideda prie pagrindinių radikalėjimo priežasčių.

- Su radikalizacija į smurtinį ekstremizmą kovojančios vyriausybės daugiausia dėmesio skyrė paskutiniams radikalėjimo etampams. Vyriausybės nekreipė dėmesio į pagrindines radikalėjimo priežastis, kaip antai socialinė ir ekonominė nelygybė, diskriminacija namuose, prisidėjimas prie represinių režimų užsienyje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų.

Ataskaita vyriausybėms rekomenduoja:

  1. Suteikti saugumo tarnyboms daugiau išteklių tiksliniam sekimui, tuo pačiu užtikrinant tvirtus teisminius ir parlamentinius apsaugos mechanizmus piktnaudžiavimo įgaliojimais prevencijai;
  2. Stiprinti (arba kurti) bendruomene paremtą policijos modelį, pagal kurį policijos pajėgos ir bendruomenės nariai užtikrina tarpusavio pasitikėjimą. Tai padidintų tikimybę, kad policija gaus iš visuomenės naudingos informacijos. Informatorių paieška neturėtų būti šios politikos dalis - vietoj to, reikia ugdyti pagarba paremtus santykius tarp policijos ir bendruomenės narių. Tai turėtų būti taikoma visoms bendruomenėms, o ne vien tik konkrečioms mažumoms;
  3. Užtikrinti, kad saugumo tarnybos savo įgaliojimais sustabdyti, apieškoti ar sulaikyti asmenis naudojasi tik tais atvejais, kai yra objektyvių įrodymų dėl nusikalstamos veikos. Vyriausybės gali vadovautis sėkmingais projektais Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kur policininkai buvo apmokyti, kaip išvengti etninio profiliavimo. Tai lėmė, kad ilgainiui buvo apieškoma mažiau žmonių, tačiau padaugėjo areštų;
  4. Įgyvendinti savo įsipareigojimą užtikrinti vienodas galimybes siekiant išsilavinimo, darbo ir tinkamo būsto, kovoti su etninių mažumų diskriminacija ir gerbti žmogaus teises santykiuose su užsienio valstybėmis. Tai padėtų kovoti su radikalizmo šaknimis.
  5. Vyriausybės bandė įtikinti visuomenę, kad žmogaus teisės kelia problemų, o privatumas tik leidžia nuslėpti nelamonius dalykus. Jų teigimu, terorizmą galima įveikti nesprendžiant pagrindinių jo priežasčių. Deja, tikrovė yra tokia, kad žmogaus teisės mus saugo – jei vyriausybės tiesiog įgyvendintų savo teisinius įsipareigojimus žmogaus teisių klausimais, visuomenė taptų saugesne.

Kviečiame susipažinti su pilnu ataskaitos tekstu arba atskira santrauka.