Drėlingas prieš Lietuvą: sovietų vykdytos represijos gali būti laikomos genocidu

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Drėlingas prieš Lietuva paskelbė: partizanai atliko esminį vaidmenį saugant Lietuvos nacionalinį ir kultūrinį identitetą, o sovietų represijas prieš partizanus Lietuvos teismai pagrįstai pripažino genocidu.

Bylos kontekstas

S. Drėlingas baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai jam buvo pateikti kaltinimai dėl dalyvavimo slaptoje operacijoje sulaikant du organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus –partizanų vadą A.Ramanauską (slapyvardžiu „Vanagas“) ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę (slapyvardžiu „Vanda“).

LSSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu, ,,Vanagas“ buvo įkalintas, žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas, o galiausiai nuteistas mirties bausme. To paties teismo sprendimu, „Vanda“ aštuoneriems metams deportuota į Sibirą.

Remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 7 straipsniu (nėra bausmės be įstatymo), S. Drėlingas skunde Europos Žmogaus Teisių Teismui teigė, kad Lietuvos teismai jo byloje pritaikė genocido nusikaltimo sampratą, neatitinkančią tarptautinės teisės, o pats nuteisimas esąs retroaktyvus.

EŽTT sprendimas byloje S. Drėlingas prieš Lietuvą

Nors paties S. Drėlingo teigimu, jis pats prie partizanų sulaikymo neprisidėjo, EŽTT konstatavo, kad nacionaliniai teismai jau anksčiau yra išnagrinėję ir atmetę šį pareiškėjo argumentą, ir EŽTT neturėjo pagrindo nuo šių sprendimų nukrypti.

Taip pat EŽTT atmetė argumentą, esą S. Drėlingas negalėjo būti nuteistas už genocidą, nes pats sprendimo nubausti mirties bausme ar deportuoti partizanų nepriėmė. Kaip pabrėžė EŽTT, net ir eilinis kareivis negalėjo visiškai ir aklai paklusti įsakymams, kurie pažeidžia tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę. Kaip jau anksčiau buvo išaiškinę nacionaliniai Lietuvos teismai, S.Drėlingas, turėdamas tarnybos MGB/KGB patirtį, turėjo suprasti, kad sulaikius partizanus, jie bus sunaikinti.

Toliau EŽTT rėmėsi ankstesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pritardamas, jog Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis”, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui ir buvo labai svarbi siekiant apsaugoti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Toks grupės naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos išlikimui ir todėl galėjo būti laikomi genocidu JT Konvencijos prieš genocidą prasme. Remdamasis šiais argumentais, EŽTT konstatavo, jog pareiškėjo S.Drėlingo nuteisimas yra pagrįstas, o Konvencijos 7 straipsnis – nepažeistas.

Teismo sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą.