Nuo kankinimų iki ŽIV, Italija svarsto, kaip geriau apsaugoti sulaikytųjų teises

Svarbioje gegužės gale vykusioje konferencijoje svarstyta, kaip galima geriau užtikrinti pagarbą sulaikytiesiems ir apsaugoti jų teises.

Ketvirtį amžiaus už kalinių teises kovojusi Italijos NVO „Antigone“ džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie itin svarbios pergalės - prie ilgai laukto Italijos sulaikytųjų ar asmenų, iš kurių buvo atimta laisvė, ombudsmeno paskyrimo. Ši pozicija atiteko Mauro Palma, vienam iš „Antigone“ įkūrėjų ir buvusiam organizacijos pirmininkui.

Nacionalinio ombudsmeno institutas reiškia, kad Italija pagaliau turi savo Nacionalinį prevencinį mechanizmą. Gaila, kad tam prireikė tiek laiko, lyginant su kitomis Europos šalimis.

Vadinasi, ši konferencija buvo puiki proga pamąstyti, kokį vaidmenį Nacionaliniai prevenciniai mechanizmai (NPM) vaidina užtikrinant sulaikytųjų gerbimą ir apsaugą visose įstaigose - kalėjimuose, policijos nuovadose, migrantų sulaikymo centruose ir kitur.

NPM vaidmuo Europoje

Pirmąją konferencijos dieną kai kurie Europos NPM (įskaitant ir NPM iš Anglijos, Norvegijos bei Slovėnijos) kartu su Europos Tarybos komiteto prieš kankinimą (CPT) ir JT Kankinimo prevencijos pakomitečio (SPT) atstovais svarstė, kaip geriau apsaugoti sulaikytųjų orumą ir užtikrinti jų žmogaus teises. Visi dalyviai pabrėžė NPM svarbą, kadangi tai yra nuo vyriausybės nepriklausoma priežiūros institucija.

Svarstymai neapsiribojo tik kalėjimais: pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės NPM Peter Clarke akcentavo su pabėgėlių sulaikymu susijusių klausimų svarbą.

Naujasis Italijos ombudsmenas susidurs su daugybe iššūkių - jo postas naujas, dar neapibrėžtas praktikoje.

Vienas „Antigone“ įkūrėjų ir buvęs organizacijos pirmininkas Mauro Palma tapo pirmuoju visos Italijos sulaikytųjų teisių apsaugos ombudsmenu.  (Nuotrauka: Antigone)

Taip pat svarbu pažymėti, kad, siekiant užpildyti spragą, atsiradusią dėl tokios nacionalinės institucijos nebuvimo, per pastaruosius porą metų kalinių teisėms Italijoje užtikrinti buvo sukurta regioninių ombudsmenų sistema.

Dėl šios priežasties nacionaliniam ombudsmenui teks koordinuoti savo veiklą su jau esamais regionų ir vietos ombudsmenais ir sukurti vieningą sistemą. Šiuo klausimu labai svarbu neužmiršti, kad vietos institucijos labai gerai išmano su jų kompetencijai priskirtoms teritorijoms būdingas problemas.

Antrą konferencijos dieną vyko apskritojo stalo diskusija, kurios metu regionų ombudsmenai dalinosi nuomonėmis. Tai leido artimiau susipažinti su kiekvienam regionui būdingomis problemomis ir padės ateityje išvengti neatitikimų ir prieštaravimų.

Negalima atidėlioti

Konferencijos metu dalyviai taip pat aptarė su kalinimo sąlygomis Italijoje susijusias problemas, kurias būtina skubiai spręsti.

Tokių opių problemų tarpe yra ir teisė į sveikatos priežiūrą, ribotos alternatyvių bausmių galimybės, netinkamas policijos elgesys, taip pat smurtas ir kankinimai, kalėjimo iki gyvos galvos galimybė ir tai, kad šalyje vis dar veikia OGP (teisminės psichiatrinės ligoninės, kurias Italijos įstatymai šiaip jau uždraudė).

Kitaip tariant: tai, kad Italijoje atsirado NPM, rodo didžiulę pažangą laisvės netekusių žmonių teisių apsaugos atžvilgiu, tačiau negalime sudėti rankų - dar yra kur paplušėti.