#MeAndMyRights: privatumas suteikia mums laisvę

Privatumas išlaisvina mus nuo socialinės kontrolės pančių. Būtent dėl to jis ir suteikia mums laisvę mąstyti kritiškai, reikšti abejones dėl visuomenės taisyklių ar diskutuoti prieštaringai vertinamas idėjas.

Daugumą mūsų mokė, kad šiukšlinti ant grindų, užuot metus atliekas į šiukšlinę, nėra gerai. Tačiau daugelis vis tiek šiušklina (gatvės pilnos šios „praktikos“ pavyzdžių) net žinodami šią taisyklę. Pastaraisiais metais psichologai ėmė eksperimentuoti su visuomene, norėdami sužinoti, kaip išspręsti šiukšlinimo problemą. Kai kuriuose eksperimentuose jie pakabino žmogaus akių nuotraukas vietose, kuriose galima šiukšlinti. Kitais atvejais jie tokias nuotraukas klijavo ant pačių šiukšlių. Rezultatai buvo palyginti su situacijomis, kur „NEŠIUKŠLINTI“ ženklai nebuvo papuošti akių nuotraukomis. Ten, kur buvo žmogaus akių nuotrauka, žmonės buvo linkę nešiukšlinti.

Susipažinkite su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Kodėl taip buvo? O gi todėl, kad žmonės yra linkę laikytis savo bendruomenės taisyklių, ypač kai mano, kad juos kas stebi, mat nenori būti nubausti aplinkinių. Akių nuotraukų užtenka, kad pasąmoningai imtume galvoti, jog esame stebimi – net jei žinome, kad tai netiesa.

Stebinti akis: socialinė kontrolė

Dauguma tokių „stebinčių akių“ eksperimentų buvo atlikti per pastaruosius keletą metų, tačiau jie tėra ilgų, dar praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio metu pradėtų eksperimentų kulminacija. Šie eksperimentai padėjo socialiniams psichologams išsiaiškinti, kad individai grupėje yra linkę laikytis taisyklių ir paklusti daugumos nuomonei. Šis fenomenas žinomas kaip „socialinė kontrolė“. Trumpai tariant, viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes laikomės socialinių taisyklių ir gerbiame daugumos nuomonę, yra visuomenės spaudimas.

Eksperimentai parodė, kad socialinė kontrolė veikia taip stipriai, kad mes esame linkę paklusti daugumos nuomonei, net jei ta nuomonė, žiūrint objektyviai, yra neteisinga. Pavyzdžiui, kai kuriuose eksperimentuose psichologai į grupę įleisdavo savo pakalikų, kuriems buvo liepta vieningai meluoti, kuri iš puslapyje nupieštų trijų linijų buvo ilgiausia. Naujas į grupę patekęs asmuo – tikrasis eksperimento subjektas – dažniausiai paisė grupės nuomonės, norėdamas pritapti. Ilgainiui, žinoma, eksperimentai tapo sudėtingesni ir ėmė tyrinėti ne tik mūsų reakciją į linijas puslapyje, bet kaip mes išreiškiame savo politines pažiūras ir moralinius įsitikinimus.

Susipažinkite su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Neseniai eksperimentais buvo bandyta ištirti mūsų smegenų fizinę būklę tokiose situacijose. Asmeniui paprieštaravus daugumos nuomonei, aktyvuojama su neigiamomis emocijomis susijusi jo smegenų dalis. Ir atvirkščiai, asmeniui pritarus daugumos nuomonei, jo smegenys išskirdavo oksitociną, taip vadinamąjį „meilės“ hormoną, kuris suriša motinas su kūdikiais, taip pat ir lytiškai santykiaujančias poras tarpusavyje. Regis, esame užprogramuoti laikytis taisyklių ir pritarti daugumos nuomonei – galbūt dėl to, kad per šimtus tūkstančių metų žmonės išsivystė gyvenimui darniose grupėse, kad pagerintų savo šansus išgyventi ir gautų grupinio gyvenimo teikiamos naudos, kaip antai apsauga, maistas ir pastogė. Šiandien, prieštaringa nuomonė galbūt lems, kad neteksite „Facebook“ draugo. Gūdžioje praeityje greičiausiai būtumėte išmestas iš grupės ir pasmerktas vienišai mirčiai.

Privatumas: kur kas daugiau, nei teisė slapukauti

Ką tai turi bendro su privatumu? Privatumas – tai jūsų galimybė kontroliuoti, kokia informacija apie save dalinatės su kitais, ir su kuo ja dalinatės. Dalinamės informacija, idėjomis, nuomone, nuosavybe, asmenine erdveir savo kūnais. Šiais dalykais dalinamės su savo gyvenimo partneriais, šeimos nariais, draugais, klasiokais, kolegomis, pažįstamais, nepažįstamais ir pačia visuomene. Ir lygiai taip pat, kaip nusprendžiame pasidalinti skirtingais dalykais su skirtingais žmonėmis, galime nuspręsti su niekuo nesidalinti kažkuo. Kai galime tai kontroliuoti, mūsų privatumas užtikrintas. Kai ši kontrolė iš mūsų atimta, mūsų privatumas pažeistas.

Kadangi privatumas leidžia mums rinktis, ką su kuo apie save dalinamės, tai taipogi leidžia mums riboti informaciją apie save – kitaip tariant, „slapukauti“. Tačiau privatumas yra kur kas daugiau, nei tik tai. Privatumo esmė – sukurti erdvę, kurioje galime laisvai dalintis informacija, mąstyti ir priimti sprendimus apie visuomenę ir jos santvarką.

Privatumas išlaisvina mus nuo socialinės kontrolės – laisvę pačiam įvertinti daugumos nuomonę, taisykles, vertybes ir tradicijas. Kai niekas nežiūri, arba kai esame su patikimais žmonėmis, galime išreikšti idėjas ir nuomonę, kuria nesidalinti viešai. To reikia, kad demokratija galėtų tinkamai funkcionuoti. Tačiau kodėl? Apie tai sužinosite kitame straipsnyje.

Jei norite gauti išsamesnės informacijos (arba susipažinti su aptarta medžiaga ir tyrimais), kviečiame susipažinti su pilna mūsų ataskaitos „Saugumas per žmogaus teises“ versija.