#MeAndMyRights: Privatumas nėra teisė į slapukavimą

Valdžia sako, kad jei nėra ko slėpti, nėra ir ko bijoti dėl masinio sekimo priemonių. Kodėl gi šis klaidinantis ir suktas argumentas įtikina tiek žmonių? Kaip galima jį paneigti?

Vieną vasaros dieną grįžęs namo pamačiau, kad mergina pamiršo išjungti savo nešiojamą kompiuterį. Ji manim pasitiki ir nesijaudina dėl savo privatumo. Negana to, ji būna nuolatos prisijungusi prie svetainių, kurias dažnai naudoja – „Facebook“, „Gmail“, „LinkedIn“, „New York Times“, „Amazon“, „Spotify“, taipogi neatsijungia nuo savo paskyros vietinėje bibliotekoje ir sveikatos draudimo sistemoje. Oskaras Vaildas yra sakęs: „Galiu atsispirti viskam, išskyrus pagundą“. Kaip galima ginčytis su tokio protingo vyro žodžiais?

Susipažinkite su ankstesniais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Tad ilgai nelaukęs permečiau akimis jos asmenines žinutes „Facebook“ ir jos elektroninius laiškus. Ji dažnai apie mane šneka su savo draugais – pasirodo, esu nuostabus žmogus, tačiau ji visai norėčiau, kad nustočiau išsisukinėti, kai pradedam kalbėti apie mūsų ateitį. Aš peržiūrėjau jos perskaitytų „New York Times“ straipsnių sąrašą: daug rimtų skaitalų apie Trumpą, musulmones Europoje ir „burkinius“, taipogi daug paistalų apie įžymybes, kurios sugebėjo numesti svorį su pogimdyviniu pilatesu ir joga. Žvilgtelėjau, kokias knygas ji pasiėmė iš bibliotekos: apie ekonomiką, komunikacijos strategijas, gero vadovo savybes, nėštumą ir mitybą. Susipažinau su jos per „Spotify“ klausoma muzika, tuo pačiu prisimindamas, kokie skirtingi mūsų skoniai - Drake, Mariah Carey, Kanye West, Fink, 2 Unlimited, Spice Girls. Peržiūrėjau ir jos interneto naršyklės istoriją. Ji praleidžia daug laiko naujienų portale „BBC“, skaito apie Europos ateitį, migracijos krizę, terorizmą. Ir apie kūdikių vardus. Ir tada aš patikrinau, ar ji nuo manęs slepia kokias nors ligas ar medikų išvadas. Ir pamačiau, kad ji paprašė informacijos apie priešgimdyvines paslaugas, kurias dengia jos draudimas. Regis, mums reiks pasikalbėti.

Ne koks aš vaikinas, ar ne? Kiek prielipa, sakytumėt? Na, masinio sekimo metu visa ši informacija ir ne tik (pavyzdžiui, kur esate bet kuriuo metu) atsiduria saugumo tarnybų rankose. Ar saugumo tarnyboms šlamščiant mūsų duomenis ir jums galvoje skamba 1983 m. grupės „The Police“ (o, kokia ironija!) hitas „Every Breath You Take“ („Kiekvienas tavo įkvėpimas“)? Spust mygtuką ir jie žino, kad mano mergina yra ambicinga, kairiųjų pažiūrų žmogaus teisių gynėja, turintis prastą muzikos skonį ir šiuo metu norinti kūdikio.

Na, valdžia dažnai sako, kad nėra dėl ko nerimauti. Anot jos, saugumo tarnyboms mūsų asmeniniai reikalai iš tiesų nėra įdomūs. Jie tik nori išaiškinti nusikaltėlius – jei neturime ko slėpti, nėra ir bo bijoti. Saugumo tarnybos paprasčiausiai nekreips dėmesio į galimai gėdingas detales.

Susipažinkite su ankstesniais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Daugelis nesupranta, kodėl kiti taip pergyvena. Mano draugas yra man sakęs: „Taip, mėgstu privatumą, kadangi tai man leidžia slėpti dalykus, kurių nenoriu atskleisti – nenorėčiau, kad pažįstami mano merginai skirtas intymias nuotraukas ar skaityti mano el. laiškus. Kartais mano juokeliai gana grubūs. Aišku, nieko pikto neturiu omenyje, bet paimk vieną jų iš konteksto ir man gresia nemalonumai. Tačiau masinį sekimą juk vykdys valstybė, ne mano draugai ar šeima. Jų aš nepažįstu, tad galiu nuryti savo gėdą. O kadangi masinis sekimas mus saugo nuo teroristų, esu pasiruošęs mokėti tokią kainą. Įstatymų nelaužau, tad valdžios šnipinėjimas manęs neparina.“

Valdžia iš ties gudri – „nėra ko slėpti, nėra ko bijoti“ argumentas iš tiesų daro dalykus. Pirma, jis nuvertina privatumą, mat staiga jis tampa naudingas tik individams, o ne visuomenei. Antra, privatumas paverčiamas kažkuo blogu – tarsi to reikia tik tam, kad galėtume meluoti ir išsisukinėti. Slėpti gėdą. Ir to pakanka, kad žmonės nebenorėtų viešai pasisakyti už privatumą. Jei valdžiai neįdomi jūsų porno kolekcija ar laiškai psichologui, kodėl jums svarbu slėpti savo duomenis? Anot vyriausybės, jei esate už privatumą, iš tiesų atrodo, kad norite nuslėpti kažką gėdingo.

Norint paneigti „nėra ko slėpti“ argumentą, reikia parodyti, kad abi medalio busės yra klaidingos. Visų pirma, kaip jau įrodė ankstesniuose straipsniuose, masinis sekimas neapsaugo mūsų nuo terorizmo. Jis ne tik nenaudingas, jis iš tiesų daro mus labiau pažeidžiamus. Vadinasi, vyriausybė gauna teisę knaisiotis po mūsų gyvenimą, o mainais mes gauname šnipštą.

Antra, privatumas nėra tik teisė turėti paslapčių. Tai apima daug daugiau. Tai yra taip svarbu mums kaip visuomenei, kad negalime jo traktuoti kaip kokio asmeninio dalyko, kurį kiekvienas gali nuspręsti atiduoti. Privatumas leidžia mums laisvai, be jokios įtakos gauti informaciją, mąstyti ir priimti sprendimus apie visuomenę ir demokratiją – apie tai, kaip norime gyventi, apie mūsų vadovus, įstatymus ir moralės normas. Demokratija negali tinkamai funkcionuoti be privatume – kaip manote, kodėl balsavimas vyksta individualiai, atskirose patalpose? Tolesniuose straipsniuose mes detaliai paaiškinsime, kodėl privatumas yra vienas demokratijos pagrindų.

Beje, pupuli? Jei visa tai perskaitei, nesijaudink! Prisiekiu, tavo laiškų ir pan. tikrai, tikrai neskaičiau!

Jei norite gauti išsamesnės informacijos (arba susipažinti su aptarta medžiaga ir tyrimais), kviečiame susipažinti su pilna mūsų ataskaitos „Saugumas per žmogaus teises“ versija.