#MeAndMyRights: Etninis profiliavimas

Etninis profiliavimas nėra tik rasistinė priemonė - tai neveiksminga, turi priešingų rezultatų ir padeda teroristams. Tačiau yra ir gerų žinių: galima saugumo tarnybas apmokyti žiūrėti į įrodymus, ne odos spalvą, ir taip geriau mus apsaugoti.

Etninis profiliavimas – tai situacija, kai saugumo tarnybos sustabdo ir apieško asmenį ar atlieka kratą jo namuose ne dėl konkrečių nusikalstamumo įrodymų, o dėl asmens etninės kilmės. Tai prilygsta rasinei diskriminacijai ir prieštarauja įstatymams. Paskutinė šio fenomeno apraiška – tūkstančiai Prancūzijos saugumo tarnybų atliktų kratų žmonių namuose, kurių kone vienintelis pagrindas buvo, tai, kad asmenys (atrodė kaip) musulmonai.

Tai nereiškia, kad policija negali naudoti asmens etninės kilmės įtariamajam apibūdinti, kaip ir kitų savybių – aukščio, amžiaus, aprangos ar plaukų spalvos ir t.t. Tačiau šiuo atveju įtariamojo apibūdinimas yra paremtas turima konkretaus asmens nusikaltimo medžiaga, pavyzdžiui, vaizdo įrašu ar liudytojo pareiškimu.

Kviečiame susipažinti su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Tuo tarpu etninis profiliavimas reiškia situaciją, kai policija sustabo ir apieško asmenis ar atlieka kratą jų namuose tik dėl to, kad šie priklauso tam tikrai etninei ar religinei grupei (pavyzdžiui, yra juodaodžiai ar musulmonai). Kai saugumo tarnybos vadovaujasi etniniu profiliavimu, tai sako tik viena – kad vien buvimas tam tikros grupės nariu leidžia tave įtarti musikaltimu ar terorizmu. Vadovaujantis įstatymais, policija gali naudotis jai suteiktais įgaliojimais tik tuo atveju, kai yra nusikaltimo įrodymų. Tai gali būti įtartinas elgesys, kaip antai aktyvus policininkų vengimas, susijaudinimas ar akių kontakto vengimas oro uosto patikros metu, susikeitimas lagaminais ar pan. Vien tik odos spalva ar išvaizda nėra nusikalstamos veikos įrodymas.

Iš tyrimų žinome, kad etninis klasifikavimas nėra veiksmingas, kelia dar didesnę grėsmę mūsų saugumui ir veikiausiai daro žmones dar labiau pažeidžiamus radikalizacijai. Kai policija vadovaujasi etniniu profiliavimu, žiūrima į didesnę proporciją „įtariamos“ etninės grupės narių, ir mažiau į asmenis iš kitų mažumų ar gyventojų daugumos. Jau yra tirta, kas būna, kai policija nustoja žiūrėti į etninę kilmę kaip į vieną iš kriterijų, ir vietoj to pradeda vertinti objektyvius nusikalstamos veikos įrodymus. Rezultatai ženkliai pagerėja – krenta bendras saugumo tarnybų atliekamų kratų ar sustabdymų skaičius, auga nustatytų pažeidimų skaičius (t.y. asmenų sustabdymai tampa veiksmingesni), smarkiai sumažėja tendencija neproporcingai įtarti mažumas.

Etninis profiliavimas nėra veiksmingas dėl to, kad juo vadovaujantis sugaunama mažiau nusikaltėlių. Jis neveiksmingas dėl to, kad saugumo tarnybos neproporcingai daug dėmesio skiria nekaltiems tikslinės mažumos nariam ir praleidžia pro akis įtariamuosius iš kitų mažumų ar daugumos grupės. Negana to, tyrimai rodo, kad su al-Qaeda ar (taip vadinamosios) Islamo valstybės smurtiniu ekstremizmu yra susiję asmenys iš daugybės tautybių ir etninių grupių, įskaitant ir (baltuosius) vakariečius. Tiesą sakant, suradikalinti vakariečiai yra labiau linkę į smurtinį ekstremizmą, nei musulmonai. Kai teroristai suvokia, kad valdžios institucijos išskiria konkrečias etnines mažumas, jos keičia taktikas – pavyzdžiui, renkasi kitų tautybių asmenis išpuoliams vykdyti.

Kviečiame susipažinti su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Etninis profiliavimas buvo paplitęs Vokietijoje, JAV, visai neseniai – ir Prancūzijoje. Nepaisant to, kad tarnybos ištyrė dešimtis tūkstančių žmonių dėl jų etninės kilmės, nė viena operacija nepasibaigė baudžiamąją atsakomybe teroristams.

Tačiau etninis profiliavimas net tik švaisto institucijų išteklius ir nukreipia dėmesį nuo potencialių kaltininkų, jis ilgainiui gali turėti priešingą poveikį. Yra užfiksuota, kad nekalti asmenys, kuriuos policija stabdo ir apieško, kurių namuose vykdoma krata, jaučiasi pažeminti ir pyksta, jei mano, kad buvo atrinkti dėl savo etninės kilmės. Asmenys taipogi yra sakę, kad dėl to ėmė nepasitikėti policija, jaustis atstumtais ir atskirtais nuo savo bendruomenės ir tautos.

Kita pasekmė – auganti diskriminacija ir neapykantos apraiškos visuomenėje (apie kuriuos dažnai trūksta informacijos, nes asmenys nepasitiki policija), kas, mokslininkų teigimu, iš dalies atsiranda dėl to, kad rasinis profiliavimas tariamai „įteisina“ diskriminaciją. Kai žmonės nustoja pasitikėti policija, jie nustoja noriai bendradarbiauti su saugumo tarnybomis – pavyzdžiui, galimai nepraneša apie įtartiną elgesį ar atsisako liudyti. Auganti marginalizacija ir įsivaizdavimas, kad policija neapsaugos jų bendruomenės nuo diskriminacijos ir neapykantos nusikaltimų, tik dar labiau verčia asmenis jaustis nuskriaustais, atitrūkusiais nuo nacionalinės tapatybės. Tai yra vienas radikalizacijos veiksnių – apie tai daugiau kalbėsime sekančiame straipsnyje.

Jei norite gauti išsamesnės informacijos (arba susipažinti su aptarta medžiaga ir tyrimais), kviečiame susipažinti su pilna mūsų ataskaitos „Saugumas per žmogaus teises“ versija.