Istorijos detalės
Dar 2015 m. Baltarusijos pilietis su lietuviu įregistravo santuoką Danijos Karalystėje ir tais pačiais metais baltarusis kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu gauti leidimą gyventi Lietuvoje šeimos nario teisėmis. Visgi institucija atsisakė tenkinti baltarusio prašymą bei nurodė, kad nei tos pačios lyties asmenų santuoka, nei partnerystė Lietuvoje nėra galima, taigi, ši sąjunga negali būti įtraukta į apskaitą, o baltarusiui negali būti suteiktas šeimos nario statusas.
Dar 2011 m. nutarime šalies Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Konstitucijoje yra pripažįstamas ir kitoks nei vien santuokos pagrindu sudarytas šeimos modelis. Jis galioja, jeigu dviejų asmenų santykiai grįsti „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.
Ir nors nutarime nebuvo kalbama apie tos pačios lyties asmenų tarpusavio santykius, žmogaus teises ginančios organizacijos ilgą laiką vylėsi, jog lietuvio ir baltarusio bylos sprendimas pagaliau padės patikslinti 2011 m. nutarimą.
Konstitucinio Teismo pozicija
2019 m. sausio 11 d. nutarimas turi kelis reikšmingus aspektus. Pirma, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucija draudžia diskriminaciją seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindais, taigi, LGBT asmenų diskriminacija yra nesuderinama su Konstitucija. Nors byla buvo susijusi su tos pačios lyties sutuoktiniais, Teismas nutarime pasisakė ir apie translyčių asmenų diskriminacijos neleistinumą. Tai itin aktualu, nes Lietuvoje vis dar nėra įteisinta lytinės tapatybės pripažinimo procedūra.
Antra, Konstitucinio Teismo nutarime teigiama, jog Konstitucija yra antimažoritarinis aktas ir gina individą. Tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali tapti pretekstu apeliuojant, pvz., į viešąją tvarką, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, riboti jų teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą. Įstatymų leidėjo pareiga yra ne kliautis visuomenės narių stereotipais ir nuostatomis, bet „užkirsti kelią asmens teisių ir laisvių pažeidimams, tokiu būdu apsaugant asmens orumą“.
Trečia, Teismas pabrėžė, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Pagal Konstituciją yra privalu ginti visas šeimas, grindžiamas „šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Tai reiškia, jog tos pačios lyties poros taip pat gali vadintis šeima, o tokią šeimą sudarančių asmenų šeimos narių statusas negali būti kvestionuojamas.
Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo reikšmė yra daug platesnė, nei vien konkrečios poros galimybė kurti šeimos santykius Lietuvoje. Lietuva nuo šiol privalės suteikti leidimus gyventi trečiųjų šalių piliečiams, kitose valstybėse sudariusiems santuokas su Lietuvos piliečiais, o įstatymų leidėjo užduotis bus nedelsiant ieškoti teisinės formos apsaugoti Lietuvoje gyvenančioms tos pačios lyties šeimoms bei sutvarkyti daugiau kaip dešimtmetį užstrigusį lytinės tapatybės pripažinimo reguliavimą.