#ToObeyOrNotToObey: Informatoriai - ar reikia saugoti žmones, kurie laužo įstatymus?

Informatoriai atskleidžia įmonių, ministerijų ar kitų organizacijų veiklą, kuri, jų nuomone, pažeidžia įstatymus ar etikos normas.

Yra daugybė įvairiausių galimų pažeidimų, apie kuriuos informatoriai praneša visuomenei – pavojus viešąjam interesui ar nacionaliniam saugumui, sukčiavimas, korupcija, netinkamas asmens duomenų naudojimas, neteisėtas pasinaudojimas privačia informacija, netinkamas lėšų valdymas ir kiti. Kadangi pranešama apie garbės nedarantį elgesį, informatoriai dažnai gali sulaukti atsako iš darbdavių – netekti darbo, susidurti su viršininkų pykčiu, net būti paduoti į teismą.

Kiek Komisija saugos informatorius?

Norėdami paviešinti neteisėto ar neetiško elgesio apraiškas, informatoriai dažnai (tačiau ne visuomet) patys nusižengia įstatymui: siunčiasi informaciją iš jiems paprastai neprieinamų duomenų bazių, neturėdami tam teisės įrašinėja pokalbius, nutekina itin konfidencialią informaciją. Tai reiškia, kad informatoriai gali turėti teisinių problemų ir būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Europos Komisija neseniai surengė viešąsias konsultacijas dėl pranešėjų apsaugos. Komisijos nuomone, neteisėtų veiksmų (ar jų nedarymo) atskleidimas gali apsaugoti viešąjį interesą, tad, vadovaujantis prielaida, kad informavimas yra teigiamas reiškinys, norima sustiprinti informatorių apsaugą. Belieka paklausti: kokia bus ši apsauga? Ar Komisija nori apsaugoti tik įstatymų nepažeidusius informatorius nuo pasekmių darbe, ar visgi reikia tikėtis kažko daugiau?

Būtina plėsti įstatymus

Svarbu nepamiršti, kad dabartiniai teisės aktai užtikrina tik įstatymų nepažeidusių informatorių apsaugą nuo susidorojimo darbe, tačiau jų nuostatos nėra taikomos tais atvejais, kai informatorius pažeidžia įstatymą. „Liberties“ nuomone, pastarieji irgi turi būti apsaugoti. Įstatyme turėtų būti aiškiai nurodyta, kad, įvykdžius dvi svarbias sąlygas, informatorių negalima bausti už neteisėtus veiksmus. Visų pirma, jie turi paviešinti naują informaciją, kurios nebūtų įmanoma atskleisti nepažeidus įstatymo. Antra, informatoriaus nusižengimo padaryta žala turi būti proporcinga naudai, kurią gaus visuomenė.

Mūsų manymu, būtina apsaugoti net ir įstatymus pažeidžiančius informatorius, tačiau tik tam tikromis aplinkybėmis. Taip yra dėl to, kad jie nėra paprasti nusikaltėliai. Nusikaltėliai įstatymus laužo siekdami asmeninės naudos. Tuo tarpu informatoriai įstatymus pažeidžia norėdami apsaugoti viešąjį interesą, dažnai rizikuoja savo pajamomis, laisve ir psichologine būkle. Juos reikia skatinti, ne smerkti. Deja, daugelis bijo pranešti apie nusižengimus, nes teisės aktai arba išvis nenumato jokios pranešėjų apsaugos, arba nenustato aiškių apsaugos skyrimo aplinkybių.

Kalbant apie įstatymų laužymą...

Kai kuriems skaitytojams aukščiau pateiktos mintys galėjo atrodyti keistai. Jiems galbūt nesmagu, kad šie žmonės pažeidžia įstatymą. Kai kurie informatoriai rizikuoja ne tik savo gerove (ką jie laisvai gali daryti), bet ir kelia pavojų viešąjam interesui – juk nutekinta informacija galėjo būti įslaptinti dėl svarių priežasčių. Informacijos nutekėjimas gali pakenkti nacionaliniam saugumui ar valstybės ekonominiams interesams. Skaitytojai gali manyti, kad ne informatoriams spręsti, kada bendras interesas pateisina įstatymo pažeidimą.

Galbūt kuris norės pridurti, kad informatoriai įstatymui nusižengia todėl, kad mano, jog nusižengimas yra morališkai pateisinamas. Galbūt skaitytojai taipogi mano, kad tam tikrais atvejais morališkai pateisinama nusižengti – tarkim, jei tiki, kad kažkuris įstatymas (pavyzdžiui, įpareigojantis mokėti mokesčius) nėra teisingas. Tačiau jei kuris žmogus dėl savo įsitikinimų apskritai nustos mokėti mokesčius, nei vienas žmogaus teisių gynėjas neapsiims jo ginti nuo teisinių to pasekmių. Ar tai yra sąžininga? Ir iš tikrųjų, ar protinga „Liberties“ skatinti potencialius informatorius savo nuožiūra laužyti įstatymus?

Tai išties svarbūs klausimai. Tačiau reikia nepamiršti, kad noras labiau apsaugoti informatorius nėra tolygus prašymui atleisti bet ką nuo jų veiksmų teisinių padarinių. Mes ir toliau tvirtiname, kad, norėdamas apsaugos, informatorius pirma turi įrodyti, jog tai, ką padarė, yra naudinga visuomenei. Potencialus informatorius vis tiek turės įvertinti, kad rizikuoja būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Mūsų manymu, įstatymų laužymas yra pateisinamas ypatingomis aplinkybėmis, tačiau tai tėra išimtys. Neteisėtai gavote informacijos apie netinkamą pensijų fondo valdymą ir ją laiku nutekinote, tuo išgelbėdami kažkieno gyvybę? Bravo, esate tokioje situacijoje. Paprasčiausiai nesutinkate su nusistovėjusiu ir visų pripažintu mokesčių įstatymu? Deja, apsauga Jums netaikoma.

Laikas patiems apsispręsti

Galbūt manote, kad išsisukinėjame. Galbūt dar turite klausimų. Na, gerai, „Liberties“ žmogaus teisių gynėjai mano, kad žmonės yra morališkai įpareigoti laikytis įstatymų, kad nusižengimą įstatymui retai kada galima pagrįsti. Tačiau kodėl esame morališkai įpareigoti laikytis įstatymų? Kodėl privalome laikytis kitų sukurtų, mūsų pačių nepasirašytų taisyklių?

Galbūt Jus nustebins tai, kad net šviesiausi planetos protai nesutaria, kodėl reikia laikytis įstatymų. Vėlesniuose straipsniuose nagrinėsime skirtingų filosofų teorijas šiuo klausimu. Taipogi parodysime, kaip šios teorijos vertina įstatymus pažeidžiančius pranešėjus ir kokiomis aplinkybėmis galima nusižengti įstatymui. Nebūtina su kuria iš šių teorijų sutikti - visa, ko norime, tai kad susidarytumėte savo nuomonę šiuo klausimu.