#WeDecide: Kodėl norime gyventi demokratijoje? (I dalis)

Per pasaulį ritasi populizmo ir autoritarizmo banga, tačiau dauguma žmonių vis dar palaiko demokratiją. Tačiau ar ji iš tiesų to verta? Ir kodėl? Kokios svarios priežastys gali skatinti mus siekti tokios santvarkos?

Iš principo yra dvi galimos priežastys norėti gyventi demokratijoje. Pirma, demokratijos galima norėti dėl įsitikinimo, kad ji padės pasiekti norimus tikslus – kaip, pavyzdžiui, gana gerai gyvenanti visuomenė. Tai vadinama instrumentiniu demokratijos pagrindimu. Antra, demokratijos galima norėti ir iš moralinės pusės, nepriklausomai nuo siekiamų tikslų. Įsivaizduokite, kad perkate gerą paveikslą ne todėl, kad jis dera prie kambario sienų, o dėl to, kad už jo slypi geniali idėja arba dailininkas moka gerai atvaizduoti žmonių jausmus. Tai vadinama esminiu pagrindimu.

Šiandien pristatysime keletą instrumentinių idėjų, kuriomis galima pagrįsti demokratiją. Nebandysime įrodymi, kuri teisiausia – mums įdomiau sužinoti, ką manote JŪS.

Pasidalinkite savo mintimis apie tai, kodėl patys norite gyventi demokratijoje, po šiuo „Facebook“ įrašu.

Kai kurie žmonės demokratiją palaiko dėl to, kad demokratiškos politinės bendruomenės leidžia žmonėms tobulėti. Demokratija gerai, nes tokioje santvarkoje gyvenantys žmonės dažniau būna savarankiški, nes ji skatina žmones galvoti apie visuomenės gerovę, nes priimant sprendimus kartu žmonės turi galimybe kitų interesus ir poržiūrį. Autokratinių režimų gyventojams šio atžvilgiu ne taip nuskilo – jie turi gerokai mažiau galimybių ugdyti savo asmenybę.

Kiti demokratiją palaiko dėl to, kad tai geriausias būdas priimti teisingus sprendimus. Individualiai galbūt esame kvailoki, bet dvi galvos geriau už vieną. Skamba kiek keistokai, ar ne? Tačiau ši idėja nėra visiškai laužta iš piršto. Tarkim, esat miške, jau vėlu ir reikia spręsti, kur sukti, kad pasiekt namelį. Kairė ar dešinė? Turit 51 proc. šansą nuspręsti teisingai. Prieš eidami į žygį užmetėt akį į žemėlapį, tačiau tik probėgšom (ir pats nesat kažkoks navigacijos guru). Tą patį galima pasakyti ir apie jūsų palydovus. Jei sprendimą priimtų bet kuris vienas grupės narys, 49 iš 100 atvejų nakvyne tektų dalintis su lokiais. Tačiau balsuojant šansai radikaliai pagerėja. Kai grupė yra pakankamai didelė (10,000 narių, kas kiek didoka žygio komandai), balsavimo rezultatas turi 99,99 proc. šansą būti teisingu, nors individualiai kiekvienas teturi 51 proc. tikimybės nuspėti kelią. Nejuokaujam – galit pats tuo įsitikinti.

Aišku, nūdienų klausimai gerokai sudėtingesni, nei krypties parinkimas kryžkelėje. Daugeliu atvejų tikimybė, kad būsim teisūs, nesiekia net 50 proc. Dažnai yra daugiau nei du galimi problemos sprendimai. Ir, žinoma, dažnai nėra vieno vienintelio teisingo sprendimo šiandienos problemoms, tik daugybė variantų su įvairiomis rizikomis ir nauda skirtingiems visuomenės nariams. Tačiau visgi kai kurie asmenys mano, kad, nepaisant sunkumų, demokratiškos santvarkos turi geresnes galimybes priimti teisingus įstatymus, nei kitos valdymo formos.

Dar kiti demokratiją palaiko dėl jos numanomai užtikrinamos materialinės gerovės. Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas, ekonomistas ir filosofas Amartya Sen yra pastebėjęs, kad „jokioje nepriklausomoje ir demokratiškoje šalyje, kurioje spauda ganėtinai laisva“ niekada nėra buvę rimto bado. Taip yra todėl, kad demokratiškose santvarkose politinis elitas yra motyvuotas atsižvelgti į didžiosios visuomenės dalies interesus ir poreikius.

Tikėtina, kad demokratija yra geras būdas siekti konkrečių tikslų. Tačiau ar tai tik naudingas įrankis, ar ji pati savaime yra kažkuom vertinga? Daugiau apie esminius bandymus pagrįsti demokratiją sužinosite kitame straipsnyje sekančią savaitę.