Kas negerai su ES reikalavimu filtruoti interneto turinį?

Europos Sąjungos nusprendė vaikus nuo žalingo turinio saugoti ir autorių teises ginti reikalavimu interneto kompanijoms filtruoti interneto turinį.

Netrukus Europos Parlamentas balsuos dėl dviejų teisės aktų – direktyvos dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje ir Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos. Šie teisės aktai pakeistų internetą visiems laikams.

Siekiai apsaugoti vaikus ir kovoti su autorių teisių pažeidimais – svarios priežastys, leidžiančios riboti žodžio laisvę. Tačiau svarbu rasti pusiausvyrą tarp visų liečiamų teisių – tai yra, tarp autorių teisių ir vaikų apsaugos iš vienos pusės, ir žodžio laisvės iš kitos. Bet koks žodžio laisvės apribojimas turi būti proporcingas. Paprastai šią pusiausvyrą paliekame nustatyti teisėjams (kartais – ir valdžios institucijų), kurie formuluoja gaires ir atskirai nagrinėja kiekvienos problemos aplinkybes teismuose.

Dabar ES po reorientuojasi nauja kryptimi, pagal kurią nebus paisoma žodžio laisvė, apribojimai nebus proporcingi, o sprendimus priiminės privačios įmonės.

Ekspertai pasisako prieš pasiūlymą

Naujos direktyvos dėl autorių teisių projektas nustato naujas prievoles visiems informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, kurie platina ir saugo vartotojų sukurtą turinį. Naujasis reikalavimas įpareigotų interneto paslaugų teikėjus bendradarbiauti su autorių teisių turėtojais siekiant išvengti autorių teisių pažeidimų. Direktyvos projekte turinio atpažinimo technologijos nurodomos kaip galimas sprendimas šiuo tikslu. Šį reikalavimą galima suprasti tik kaip pareigą stebėti ir filtruoti vartotojų veiklą. Naujoji taisyklė galiotų visiems informacinės visuomenės paslaugų teikėjams – video klipų dalijimosi platformoms („YouTube“), tinklaraščiams („Twitter“, „Tumblr“), socialinei žiniasklaidai („Facebook“), dokumentų dalijimosi platformoms (Dropbox), interneto parduotuvėms („eBay“, „Etsy“) ir pan.

Keli Europos akademikai (čia, čia, čia ir čia) ir žmogaus teises bei skaitmenines teises ginančios organizacijos mano, kad šis pasiūlymas prieštarautų galiojančioms Sąjungos normoms ir sukeltų teisinį neaiškumą. Jis pažeistų pagrindines teises (kaip antai žodžio laisvė, informacijos laisvė ir teisė į privatumą) ir būtų nesuderinamas su ES Teisingumo Teismo sprendimais.

Žmogaus teisių organizacijos dažnai teigia, kad turinio filtravimas pažeidžia žodžio laisvę ir teisę gauti informacija, o nuolatinė vartotojų veiklos stebėsena pažeidžia teisę į privatumą.

Žmogaus teisių pažeidimai

Turinio filtravimas sukuria tokią aplinką, kurioje žmonės negali prieiti prie tam tikros informacijos. Tai – automatinė cenzūra, siekiant apsaugoti konkrečias vertybes. Tokios vertybės apima, pavyzdžiui, moralinę pareigą saugoti vaikus, kai imamasi priemonių neleisti pastariesiems prieiti prie žalingo turinio. Ši vertybė išpažįstama komunistinėse ideologijose, pvz. Kinijoje. Bendras bruožas šiais atvejais yra privačių įmonių ar valstybių įstaigų kuriami algoritmai skirtingų neapibrėžtų vertybių apsaugai.

Tačiau autorių teisės – kiek kitoks žvėris. Yra objektyvūs kriterijai, skirti teisių savininkų kūrinių apsaugai. Bet apsaugos lygis skiriasi, atsižvelgiant į kūrėjo pageidavimus. Yra kūrėjai, kurie savanoriškai dalijasi savo kūriniais. Kiti duoda tam leidimą tik susimokėjus. Atskirų Europos šalių teisės aktai gali leisti arba drausti naudoti autorių teisių saugomus darbus parodijos tikslais.

Tai, ką matome, yra aiškus pagrindinių teisių pažeidimas. Iš vienos pusės turime saviraiškos laisvę ir teisę gauti informaciją; iš kitos pusės, poreikį ginti kūrėjus ir saugoti jų kūrinius. Kūrybos sektorius negalėtų klestėti be tinkamos autorių teisių apsaugos. Tai svarbu ir ekonomikos, ir informacinių technologijų plėtrai. Tačiau šiuo atveju tarp minėtų teisių (autorių teisių ir pagrindinių teisių) nėra užtikrinima tinkama pusiausvyra. Autorių teisės jau yra pakankamai saugomos ir kitais būdais, kurie kur kas mažiau pažeidžia teises, nei filtravimas. Tą gerai pademonstruoja Elektroninės komercijos direktyva. Remiantis šiuo teisės aktu, atsakomybė už autorių teisių pažeidimus taikoma tik tais atvejais, kai paslaugų teikėjai žino apie pažeidimus arba sužinoję jų nepašalina. Autorių teisių direktyvos projekte numatyta absoliuti interneto paslaugų teikėjų atsakomybė už viską, ką praleido filtrai, net to faktiškai nežinant. Vadinasi, dėl naujų taisyklių kiltų teisinis neiškumas, mat interneto paslaugų teikėjai nežinotų, kurį teisės aktą derėtų taikyti.

„Žalingas turinys“

Žiūrint iš platesnės perspektyvos, galima lengvai suprasti, kad filtravimas autorių teisių pažeidimams išvengti atspindi dabartines ES tendencijas. Ne tik autorių teisių direktyvos projektas, bet ir nauja Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos versija reikalauja taikyti filtravimą. Siūloma direktyva taipogi reikalauja fiktruoti privačių video platinimo platformų turinį, siekiant užtikrinti nepilnamečių apsaugą.

Nors nepilnamečių apsauga yra sveikintinas tikslas, yra dvi didelės problemos. Pirma, sunku apibrėžti, kas yra „žalingas turinys“. Pavyzdžiui, gali būti sunku nubrėžti liniją tarp erotikos ir lytinio švietimo. Tas pats turinys gali būti įprastai žalingas 10-mečiams, tačiau labai naudingas 10-metei seksualinio priekabiavimo aukai. Antra, video platinimo platformos neturi žinių ir žmogiškųjų išteklių, kad galėtų tinkamai klasifikuoti turinį.

Reikalaujant visais atvejais filtruoti turinį, privačios įmonės turėtų spręsti sunkias, su pagrindinėmis teisėmis susijusias problemas. Autorių teisių direktyva įpareigoja įmones atskirti žodžio laisvės saugomą turinį nuo autorių teisių pažeidimų, o Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva įpareigoja skirti žodžio laisvės saugomą turinį nuo žalingo.

Atsakomybė pereina įmonėms

Tai reiškia, kad Komisija autorių teisių pažeidimo ir kenksmingo/neapykantą skatinančio interneto turinio klausimus ketina išpręsti perleisdama visą atsakomybę interneto įmonėms (paieškų sistemoms, video platinimo platformoms ir socialiniams tinklams). Tačiau šioms įmonėms trūksta išteklių ir žinių spręsti su pagrindinėmis teisėmis susijusias problemas.

Tai susiję ne tik su jų kompetencija šioje srityje – tokie įpareigojimai prieštarauja verslo natūrai. Šioms bendrovėms pagrindinių teisių apsauga nėra ypač svarbi. Jei reikės rinkti tarp verslo interesų ir žodžio laisvės apsaugos, verslininkai greičiausiai rinksis pirmuosius – tai yra, šalins turinį, keliantį bet kokią riziką užsitraukti teisinę atsakomybę.

Leidus įmonėms valdyti turinį, kils didelė grėsmė žodžio laisvei ir informacijos laisvei – žmonėms bus sunkiau apsaugoti savo teisę į žodžio laisvę. Nebus net galimybės viešai aptarti konkretų turinį, nes jis niekada neiškils į viešumą. Verslas kontroliuos visą turimą informaciją. Reikalavimas įmonėms priimti visus sprendimus dėl turinio sudaro ne tik didžiulę naštą komerciniam sektoriui, tai taip pat yra itin neskaidri priemonė, kas nėra priimtinas būdas demokratinėse valstybėse spręsti tokius svarbius klausimus, kaip žodžio laisvė. Kai nėra skaidrumo, kyla rimtų problemų. Viena jų - atskaitomybės stoka, mat asmenys nežino, ką apskųsti dėl užblokuoto ar panaikinto turinio, ir dėl to pažeidžiama jų teisė į teisingą teisinį procesą.

Tai kodėl gi ES nusprendė keisti savo taisykles? Visų pirma, ES mielai perkeltų atsakomybę didelėms įmonėms, kurios turi pakankamai finansinių išteklių problemoms spręsti, programinei įrangai kurti ir, prireikus, baudoms mokėti. Antra, ES nori užtikrinti geresnę pusiausvyrą kūrybos sektoriuje. Viena vertus, interneto kompanijos turi savo interesų, kita vertus, jų turi ir teisių turėtojai. Ieškant aukso viduriuko pamirštama apie vartotojus. Mūsų nuomone, ES privalo skirti dėmesio ir vartotojams, ir žodžio laisvės, informacijos laisvės bei privatumo apsaugai.