Duomenų saugojimo direktyvos pakilimas ir nuopolis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino taip vadinamą Duomenų saugojimo direktyvą negaliojančia. Įdomu, kad 2013 m. tas pats Teismas įpareigojo Švediją sumokėti 3-is milijonus eurų už tai, kad ji delsė perkelti direktyvą į nacionalinę teisę. Tada ESTT buvo nutaręs, kad toks delsimas gali turėti pasėkmių, susijusių su viešuoju ar privačiuoju interesu.

Šioje byloje prašymus priimti prejudicinį sprendimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikė Airijos Aukštasis teismas ir Austrijos Konstitucinis Tribunolas. Bylą Airijoje iškėlė „Digital Rights Ireland“ (liet. „Airijos skaitmeninės teisės“), pagrindines skaitmenines teises ginanti organizacija. Be kitų suinteresuotų šalių, Austrijoje bylą palaikė dar ir 11,000 Austrijos piliečių.

Duomenų saugojimo direktyva buvo priimta siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, ypač su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas šiandieną nutarė, kad pagrindinių laisvių apribojimas, susijusęs su šiuo Europos teisės įgyvendinimu, yra pernelyg didelis.

Šioje byloje pateikta Generalinio Advokato Cruz Villanon išvada taip pat nurodė, kad Duomenų saugojimo direktyvos taikymo negalima suderinti su Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos nuostatomis bei su būtinybe apsaugoti teisę į privatumą.

Teisingumo Teismas sprendime pažymėjo, kad duomenys, saugomi pagal saugojimo reglamentus, gali atskleisti tikslią informaciją apie vartotojų asmeninį gyvenimą, kaip antai kasdieniai įpročiai, gyvenamoji vieta, socialiniai ryšiai ir supanti socialinė aplinka.

Nors Teisingumo Teismas ir konstatavo, kad pats saugojimas gali būti pateisintas dėl kovos su stambiais nusikaltimais ir būtinybės užtikrinti visuomenės saugumą, priimdamos Duomenų saugojimo direktyvą ES institucijos peržengė proporcingumo principo nustatytą ribą. Teismas pabrėžė, kad Direktyva nenumato pakankamų teisės į privatumą apribojimo rėmų, galinčių užtikrinti, kad toks apribojimas neviršytų to, kas yra griežtai būtina pasiekti anksčiau išvardintus tikslus.

Be kita ko, Direktyvoje nėra užtikrinama, kad duomenys iš tiesų bus naudojami tik kovoje su stambiais nusikaltimais. Prieiga prie duomenų taip pat nėra priklausoma nuo bet kokios teismų kontrolės. Direktyvoje nėra numatytos garantijos, kurios galėtų užkirsti kelią pažeidimams, pavyzdžiui, duomenų naudojimui neįgaliotu būdu. Galiausiai Direktyvoje nėra numatytas įsipareigojimas duomenis saugoti Europos Sąjungos teritorijoje.

Pasak Varšuvoje įsikurusio Helsinkio žmogaus teisių fondo ekspertės, Dorotos Glovackos (Dorota Głowacka), „Visas Teismo paminėtas problemas taip pat galima rasti ir Lenkijos telekomunikacijų teisės aktų dėl duomenų saugojimo nuostatuose. Dabartinės taisyklės leidžia įvairioms agentūroms laisvai prieiti prie šių duomenų, gali skatinti nusižengti. HŽTF jau ilgą laiką akcentavo būtinybę keisti teisę šiuo atžvilgiu. Be kita ko, mes siūlėme įdiegti veiksmingą išorinės saugojamų duomenų vartojimo kontrolės mechanizmą, būtinybę sudaryti išsamų rimtų nusikaltimų sąrašą, nurodantį, su kuriais nusikaltimais kovoti norintys įgalioti asmenys galėtų naudotis šiuo įrankiu, ir įpareigoti pranešti asmeniui, kurio duomenys yra naudojami.“

Direktyvos nuostatos jau kurį laiką kelia susirūpinimą Lenkijoje dėl, pavyzdžiui, didelio situacijų, kuriose policija arba kitos agentūros gali prašyti duomenų administratorių pateikti telekomunikacijų duomenis, skaičiaus. Iš principo taip turėtų nutikti tik tuomet, kai atvejis yra susijęs su sunkiausiais nusikaltimais. Praktika, deja, nukrypo nuo šios prielaidos. Tam tikros susidariusių aplinkybių priežastys susijusios su tuo, kad nėra pakankamos policijos ir kitų agentūrų teikiamų prašymų kontrolės, kad duomenų naikinimas nėra atitinkamai reguliuojamas ir kad dažnai yra sudėtinga nustatyti tikslų prašymų skaičių.

Tačiau nerimą kelia ne tik telekomunikacijų duomenų vartojimo mastai. Problema glūdi ir garantijų, galinčių apsaugoti piliečius nuo galimų pažeidimų, stokoje. Tai akivaizdžiai parodo Bogdano Vroblevskio (Bogdan Wróblewski) atvejis. 2013 m. Ponas Vroblevskis, kuris tuomet buvo vieno lenkiško dienraščio žurnalistas, laimėjo precedentinę bylą prieš Centrinį antikorupcinį biurą dėl privačių interesų apsaugos. Teismas nusprendė, kad CAB neteisėtai įgyjo žurnalisto telefono pokalbių įrašus. Helsinkio žmogaus teisių fondo organizuotų debatų metu, CAB direktorius pats prisipažino, kad pono Vroblevskio atveju buvo įvykdyti nusižengimai.

„Be jokios abejonės, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuosprendis įtakos Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimą. Tribunolas šiuo metu vertina, ar Telekomunikacijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Lenkijos Respublikos Konstitucijai. Aiškinimas, grįstas teise į privatumą ir proporcingumo princimu, tikrai turėtų atsispindėti Tribuno sprendime,“ sakė ponas Adomas Bodnaras (Adam Bodnar), Helsinkio žmogaus teisių fondo viceprezidentas.

Šiuo metu duomenų saugojimo teisės aktai pripažinti nekonstituciniais Vokietijoje, Rumunijoje ir Čekijos Respublikoje.