Vengrija ir Lenkija yra patys rimčiausi blogėjančios teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų apsaugos Europos Sąjungoje būklės pavyzdžiai, tačiau tai - toli gražu ne pabaiga (patariame užmesti akį į Kroatiją). Negana to, šių šalių vyriausybės tikrai nėra vienintelės, kurios spjaudo ant ES „pagrindinių vertybių“.
ES turi būti geriau pasiruošusi
2014 m. Europos Komisija su šia nerimą keliančia tendencija bandė kovoti sukurdama „įstatymų viršenybės apsaugos mechanizmą“, pagal kurią galima pradėti derybas su nusižengusiomis vyriausybėmis. 2015 m. ES Taryba, sudaryta iš 28-ių ES valstybių vyriausybių ministrų, ėmėsi savos iniciatyvos: metinio „teisinės valstybės dialogo“. Tačiau nei viena iš šių priemonių sugebėjo apsaugoti pagrindines ES vertybes. Komisija mechanizmą pajungia tik kraštutiniais atvejais, nenuosekliai - pavyzdžiui,imtasi veiksmų prieš Lenkiją, bet ne prieš Vengriją. Tuo tarpu Tarybos dialogai iki šiol buvo paviršutiniški ir beprasmiai.
Vakar Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje pateikė savo viziją dėl naujos sistemos - Demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių („DTP“) pakto, kuris kasmet peržiūrėtų situaciją visose šalyse narėse ir pačiose ES. Liberalų grupei priklausanti europarlamentarė Sophie in 't Veld parengė pirminį teksto variantą, kuris po politinių ginčų liko bevek nepakeistas.
Europos Parlamentas prisiėmė iššūkį
Trumpai apie DTP paktą: nepriklausoma ekspertų instituciją (DTP kolegija) rengtų ataskaitą, kurioje būtų įvertinta padėtis kiekvienoje šalyje. Ataskaitą patvirtintų Komisija ir kartu su atskirų šalių parlamentais bei Tarybos ministrais svarstytų Europos Parlamentas. Komisija būtų įpareigota pradėti vesti kalbas su vyriausybėmis, kurias DTP laiko problematiškomis. Jei DTP kolegija nustato, kad yra ypač rimtų problemų, visos trys institucijos privalėtų oficialiai apsvarstyti galimybę taikyti ES sutarties 7 straipsnį, kuris numato sankcijas.
DTP paktas - didelis žingsnis į priekį
DTP paktas gerokai sustiprintų ES gebėjimą apsaugoti pagrindines Europos vertybes. Šiuo metu klausimas, ar ES apskritai gali svarstyti apie teisių užtikrinimą valstybėje narėje (jau nekalbant apie galimybę imtis veiksmų), yra labai politizuotas. Dėl to pažeidėjai dažnai išvengia kritikos - pavyzdžiui, Vengrijos valdančioji partija buvo apsaugota nuo sankcijų, kadangi ji priklausp didžiausiai frakcijai Europos Parlamente (ELP).
ES probleminių vyriausybių elgesį tirti galėdavo tik tais atvejais, kai atsitiktinių ir itin palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka būdavo galima pašalinti politines kliūtis. Pavyzdžiui, dabartinė Lenkijos vyriausybė priklauso daug mažesnei EP grupei, kuri nesugebėjo apsaugoti ją nuo kritikos. Dėl panašių priežasčių Komisija nenorėjo panaudoti įstatymų viršenybės apsaugos mechanizmo prieš Vengriją. Jei ji būtų taip pasielgusi, tai būtų galima suprasti kaip gėdingą prisipažinimą, kad prieš tai Barroso vadovaujama Komisija nesugebėjo tinkamai įvertinti vyriausybės. Bendrai paėmus, 7 straipsnio procedūra niekada nebuvo panaudota dėl to, kad tiek Europos Parlamentui, tiek Tarybai, tiek pačiai Komisijai stinga politinės valios.
Kaip kad nurodė panelė in 't Veld, dabartinės procedūros „galima kritikuoti dėl to, kad jos yra politiškai motyvuotos“. Tuo tarpu pagal DTP paktą „visos valstybės narės ... turėtų būti traktuojamos vienodai ir vertinamos tais pačiais pagrindais. Mechanizmas turi būti objektyvūs, grindžiamas įrodymais ir veikiantis nuolatos, užuot jį pajungus kas incidentą.“
DTP paktas padėtų pašalinti politines kliūtis, kadangi pagal jį visų valstybių vertinimas ir aptarimas taptų privalomu. Negana to, sprendimus dėl tolesnių veiksmų (tai yra, ar imtis Komisijos mechanizmo ir ar svarstyti dėl 7 straipsnio procedūros įgyvendinimo) priims nepriklausoma DTP kolegija.
Nors DTP pakte ir nėra numatytos naujos sankcijos ar galimybė automatiškai taikyti sankcijas pagal 7 straipsnį, pokyčiai bet kokiu atveju būtų tik į naudą. Pirma, jo pasekoje kiltų didesnis politinis spaudimas probleminėms vyriausybėms. Taip yra todėl, kad DTP kolegija Komisijos mechanizmą greičiausiai taikytų dažniau, nei pati Komisija. Negana to, DTP kolegija galės įpareigoti kiekvieną instituciją formaliai aptarti, ar nereiktų aktyvuoti 7 straipsnio, kas šiuo metu labai retai nutinka.
Antra, DTP paktas reikštų, kad politinis spaudimas būtų kryptingesnis ir labiau suderintas, nei yra dabar, mat paktas apjungtų ir pagerinti egzistuojančias priemones. Komisija būtų įpareigota sistemingai taikyti savo pačios mechanizmą. Tarybos teisinės valstybės dialogai įgautų prasmę, kai būtų grindžiami viešai prieinamais DTP šalių vertinimais ir Komisijos rekomendacijomis. Tai jau ir taip būtų didžiulis žingsnis į priekį palyginis su tuo, kas yra dabar, kai vyriausybių veiksmai teisių atžvilgiu nėra aptariami. Negana to, dėl DTP pakto sistemoje atsirastų naujas veikėjas - DTP ataskaitas su šalių parlamentais aptarinėtų ir Europos Parlamentas.
Tokio suderinto politinio spaudimo gali savaime neužtekti, kad kietakaktė vyriausybė keistų savo politiką. Tačiau kartu su ES priemonėmis, kurios ugdytų visuomenės pritarimą pagrindinėms ES vertybėms (ko, beje, reikalaujama ir Europos Parlamento rezoliucijoje), DTP paktas tikrai galėtų atnešti permainų.
Tačiau parlamentui gali prireikti ir plano „B“
Parlamento rezoliucija dėl DTP pakto nėra teisiškai privaloma - Komisija, kaip už teisėkūros proceso inicijavimą atsakinga institucija, prašoma parengti teisės akto pasiūlymą naujajai procedūrai. Deja, Frans Timmermans, pirmasis Komisijos pirmininko pavaduotojas, jau ne kartą priešinosi naujo mechanizmo kūrimui. Be to, mažai tikėtina, kad Komisija pritars procedūrai, kuri atimtų iš jos kontrolę dėl teisinės valstybės apsaugos mechanizmo inicijavimo. Negana to, nors kai kurios vyriausybės ir yra suinteresuotos stiprinti savo teisinės valstybės dialogą Taryboje, daugelis sostinių priešinasi realiai priežiūrai.
Liūdna, tačiau jei Europos Parlamentas iš tiesų nori geresnės pagrindinių ES vertybių apsaugos, jam gali prireikti plano „B“, kuris leistų jam veikti atskirai, kaip kad jau šio straipsnio autoriaus siūlyti dialogai tarp parlamentų.