Kaip Europa atrodytų alternatyvioje tikrovėje?

Ar kas nutiko, kad nukryptume nuo „tikrosios“ istorijos vagos? Ar kur kitur kažkokiu būdu egzistuoja kitokia, atkakliai tvirta sąjunga tapti siekianti Europa, kurioje mažiau griežto taupymo ir daugiau solidarumo?

Televizijos tinklas HBO neseniai rodė Filipo K. Diko „Žmogaus aukštoje pilyje“ ekranizaciją. Romane autorius pateikia alternatyvią įstorijos raidą, kur naciai laimėjo Antrąjį pasaulinį karą ir užimė Europą bei dalį JAV. Knygos veikėjus dažnai kamuoja jausmas, kad kažkas negerai su jų istorija.

Jie atseka tikros istorijos ir jų paralelinės realybės skilimą - 1933 m., kai buvo nužudytas prezidentas Ruzveltas, kas lėmė Didžiosios depresijos ir JAV izoliacionizmo tęstinumą. Iš paslaptingo Žmogaus aukštoje pilyje pateiktos dokumentinės medžiagos veikėjai sužino apie kitą realybę, kur naciai pralaimėjo karą ir žmonės gyvena laisvoje bei demokratiškoje visuomenėje.

Šiomis dienomis atsivertęs laikraščius jaučiu tą patį - ar kažkas negerai su realybe? Ar kažkas nutiko, kad nukryptume nuo „tikrosios“ istorijos vagos? Ar kažkokiu būdu kažkur kitur yra kitokia Europa, kuri tvirtai siekia tapti glaudesne sąjunga, kurioje yra daugiau socialinės, ekonominės sanglaudos ir mažiau griežto taupymo, kuri yra atviresnė ir rodo daugiau solidarumo?

Jei tokia Europa ir egzistuoja, tai jos vadovai į finansų krizę tikrai reagavo kitaip, nei mūsiškiai. Jie krizę suvaldė nesivadovaudami taupymo doktrina. Jie nuramino savo liaudį ir išvengė augančio euroskeptiškų dešiniųjų populistų šumo.

Jungtinė Karalystė negalvoja apie „Brexitą“ ir nestovi ant naujos izoliacionizmo eros slenksčio. Turtingesnės šalys nedusina Pietų Europos taupymo politika, o padeda jai rimtomis, į Maršalo planą panašiomis priemonėmis.

Liekam ar varom? Tvirtesnėje, geriau vadovaujamoje Europoje Brexit'o galimybė net nebūtų svarstoma. (REUTERS/Dylan Martinez)

Rytų Europos Sąjungoje nedominuoja Viktoras Orbanas, Robertas Fico, Jaroslavas Kaczynski ir kiti vis labiau į autoritarizmą ir ksenofobiją krypstantys politikai. Šengeno erdvė nėra ties žlugimo riba; tarpą tarp centro ir jo periferijos galima įveikti.

O migracijos krizė? Na, galbūt stipri ir vieninga Europa, padedant ryžtingai nusiteikusiai JAV, būtų tiesiog užkirtusi kelią Sirijos krizės eskalavimui ir pažabojusi Rusijos ekspansionizmą. Su migracijos banga tektų tvarkytis bet kokiu atveju, tačiau reakcija būtų kiek kitokia: daugiau paramos JT agentūroms, kad būtų galima palaikyti humaniškas sąlygas už Europos ribų esančiose pabėgėlių stovyklose, konsensusas dalijantis pabėgėlių naštą tarp valstybių narių. Mažiau baimės, daugiau paramos integracijai.

Alternatyvioje Europoje labiausiai bijotume nelygybės, ne migrantų.  (REUTERS/Michalis Karagiannis)


Ateitis, kurios norime

Mažai tikėtina, kad istorija gali pakrypti dėl vieno kurio nors įvykio, kad ir prezidento žmogžudystės. Istorija nėra deterministinė įvykių grandinė ir ateitis priklauso nuo to, kaip patys žmonės ją mato. Problema tame, kad pernelyg daug žmonių pamiršo apie Europą, turėjusią mūsų gyvenimuose užtikrinti laisvę ir gerovę, ir vietoj to ėmė vadovautis kita, stiprios, nuo išorinių pavojų mus globojančios valstybės vizija.

O ši vizija išstumia ES į išorę - ji tampa dalis priešiškai nusiteikusio išorės pasaulio, silpna, korumpuota, eibės biurokratų nedemokratiškai valdoma sistema.

Ar iš tiesų taip gali būti, kad kokioje alternatyvioje realybėje iš tiesų egzistuoja kitokia Europa? O koks gi skirtumas? Svarbiausia tai, ar mes, europiečiai, patikėsime tuo, kad ji gali egzistuoti. Jei taip, tai ši vizija ateityje nepražus.