Nepasimaukit ant netikro chaoso ir pavojaus

Autoritarai mėgsta kurti chaosą, vaizduoti, kad nuolatos egzistuoja pavojus. Jie tuo naudojasi, kad galėtų leisti naujus, Jūsų laisvę vis labiau varžančius įstatymus. Jie tikina, kad visa tai vardan Jūsų saugumo, tačiau tai melas.

Kažkas čia vyksta,

Bet kas – neaišku...

Kai „1984-ieji“ pasirodė knygynų lentynose 1949 m., Džordžas Orwellas jau buvo labai ligotas (pasaulį jis paliko vos po šešerių mėnesių). „1984-ieji“ tikrai nėra visų laikų geriausia knyga ar literatūros šedevras – joje nėra skaitytojams nesuprantamų frazių, patys sakiniai irgi niekuom neišsiskiria. Tačiau kūrinys yra laikomas klasika dėl daugybės kitų priežasčių – žmonės jį vis dar skaito, lygina su šių dienų tikrove.

Besnausdama mąstau apie tai. Iš tikrųjų tai turėčiau galvoti apie vienaragių dauginimosi ypatumus, o mąstau apie tai, kiek mano išmanusis telefonas apie mano žino, ir ar nevertėtų užklijuoti laptopo kameros lipnia juostele. Prieš užmigdama savęs paklausiu – ar gyvename „1984-ųjų“ realybėje? Juk mano vyriausybės gebėjimai sekti piliečius gerokai pranoksta tai, ką Orwellas turėjo minty. Tačiau „1984-uosiuose“ apie valstybės kontrolę yra žinoma. Įdomu, ar taip yra šiandien. Kai kiekvieną dieną nematai „Didžiojo brolio“, lengva į tai nekreipti dėmesio.

Štai ten vyras su ginklu,

Sako: „Būki atsargus“...

Nemėgstu praleisti pusryčių, bet dar labiau nemėgstu vėluoti. Skubu – plaukai šlapi, nerandu raktų. Kur, po šimts, raktai?! Virtuvėje barška radijas – Avicii prašo jį pažadinti, kai viskas baigsis. Tai tu mane žadink, Avicii, vos tik baigsiu prezentaciją. Staiga dainą pertraukia griežtas balsas:

„Perspėjimas dėl saugumo: teroro pavojus šalyje naujai įvertintas Rudolfo nosio raudonumo lygiu. Pakartoju – Rudolfo nosies raudonumo lygiu. Piliečiai raginami būti budrūs ir pranešti apie įtartiną veiklą.“

Keista. Niekada nesu girdėjus tokio perspėjimo. Tačiau galvoje vis dar prezentacija. Ir sumauti raktai. Mano katinas Alfredas žvilgteli į mane viena akim nuo savo sosto ant radiatoriaus. Greičiausiai jam atrodo juokinga, kad taip skubu, tačiau premium kačių maistas juk pats savęs nenusipirks.

Šįryt gan tamsu. Mintyse vis kartoju savo prezentaciją: ji bus apie vienaragių auginimo fermose etiškumą, svarstant, ar tai yra tvarus būdas užtikrinti šių gyvūnų išlikimą. Kioskelyje nusiperku laikraštį, užmetu akį į antraštę. Ji greičiausiai susijusi su tuo, apie ką buvo pranešta per radiją: „Sustabdyta baisi teroro ataka, tačiau policija įspėja – grėsmė niekur nedingo“. Straipsnyje primenama, kad reikia būti ypač atsargiems ir pranešti apie visus įtartinus asmenis. Pastarieji net apibūdinami kaip „atrodantys, tarsi būtų ne iš šios šalies“. Ką tai reiškia? Po neseniai atliktos imigracijos reformos mūsuose beveik nebėra mažumų.

Tada pastebiu tai, kas iš galvos išgano visus vienaragius – priešais metro stotį stovi kelios dešimtys žmonių. Smalsumas nugali punktualumą ir aš nusprendžiu prieiti prie minios. Vos tik prisiartinu, pasigirsta sirenos ir prie stoties privažiuoja pilna policijos automobilių.

„Visiems protestuotojams: paruoškite savo asmens tapatybės korteles.“

Aš užspeista su protestuotojais. Į galvą vėl atšuoliuoja vienaragiai – dabar turėčiau būti ofise, negaliu čia likti. Juk net neprotestuoju. Paklausiu pareigūno, kodėl jie čia.

„Tikrasis klausimas – kodėl jūs čia?“

„Galiu laisvai eiti, kur noriu – tiesiog norėjau pažiūrėt, kas čia per minia“, – atsakau, tačiau policininkas vis tiek patikrina mano dokumentus ir apieško kišenes.

„Tai tik atsargumo priemonė. Nauja vyriausybės nuostata. Regis, gavome žinių apie galimą teroro išpuolį. Jūs galit eiti. Nieko blogo nelinkime, tai jūsų pačių gerovei.“

Nuskubu į ofisą.

Paranojos kirtis smarkus

Širdį giliai užklius...

Pusė mano „PowerPoint“ prezentacijos apie įvairių rūšių žolių maistinę naudą naujai gimusiems vienaragiams jau įveikta. Aiškinu, kad, nors bermudų žolę ir gana lengva auginti, ji nėra tokia maistinga, kaip ezabas. Regis, manęs tesiklauso tik du ar trys kolegos.

Po prezentacijos pirmą klausimą užduoda ne kas kitas, o mano bosas. „Ar ryte dalyvavai proteste prieš vienaragius?“

Išsižioju. „Taip. Ne. Atsitiktinai. Užtikau juos pakeliui.“

„Pakuok savo daiktus. Turiu nuotraukų, įrodančių, kad ten buvai.“

Nusisuku. Iš už nugaros girdžiu: „Dabar tai tavo byloje.“

Veronika – mano draugė – atsistoja, reikalauja paaiškinimo.

„Gavau nuotrauką iš Vidaus reikalų ministerijos“, – atsako viršininkas. Visi atsisuka į mane. „Veronika, gali užimti jos poziciją. Vis tiek daugiau domiesi in vitro.“

Ji purto galvą. „Mes draugės, noriu, kad ji liktų.“

Viršininkas gūžteli pečiais. „Tau spręsti. Pasiūlymas galios dar 30 minučių.“

Veronika pažvelgia į mane.

Išeinu į lauką. Jau tamsu. Prisimenu, kas šiandieną nutiko. Kaip skubėjau, tikėdamasi gauti pagyrimų už nuostabią prezentaciją. Aplinkui vis dar pilna policijos. Ar protestai prieš vienaragius iš tikrųjų kelia pavojų saugumui? Policininkų daug, tačiau kažkodėl nebesijaučiu saugi.

Išveju visas mintis iš galvos – pakeliui namo reikia dar užsukti į parduotuvę. Juk premium kačių maistas pats savęs nenusipirks.