Tech & Rights

Dar ne istorijos pabaiga

Beveik prieš tris dešimtmečius vienas rašytojas teigė, kad Vakarų liberalioji demokratija įveikė visas kitas visuomenės valdymo formas. Deja, deja...

by Orsolya Reich

Prieš dvidešimt devynerius metus gana nežymus politologas Francis Fukuyama Vašingtono žurnale The National Interest paskelbė vieną savo esė. Ši esė, pavadinta „Istorijos pabaiga?“, padarė jį superžvaigžde. Fukuyama rašė, kad dabar esame „žmonijos ideologinės evoliucijos, Vakarų liberalios demokratijos (kaip galutinės valdžios formos) universalėjimo“ baigiamajame taške. „Vakarų idėjos“ triumfas buvo akivaizdus, mat visi liberalizmo ideologiniai konkurentai buvo arba išnykę, arba sparčiai nyko.

„Aukštesnė“ visuomenės forma?

Kai po trijų metų buvo išleistas jo bestseleris „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, Sovietų Sąjungos jau nebebuvo. Dingo ir klaustukas pavadinimo gale. Istorija paprasčiausiai baigėsi. Vakarų liberalioji demokratija laimėjo. Anot Fukuyama, tai nereiškė, kad visos valstybės netrukus taps sėkmingomis liberaliomis demokratinėmis visuomenėmis – tai reiškė, kad niekas daugiau nebepirš „ideologinių pretenzijų dėl kitorių ir aukštesnių visuomenės formų“.

Praėjo dvidešimt devyneri metai. Dabar gana akivaizdu, kad Fukuyama buvo pernelyg didelis optimistas – regis, istorija nukrypo nuo linijos, kuria turėjo judėti į priekį. Besidemokratizuojančios šalys ne tik kad nepakankamai pasistūmėjo kuriant liberalesnes institucijas – jos jų ėmė aktyviai nekęsti. Jos taip pat pradėjo teigti, kad žino apie kažką daug geresnio. Kažką, kas iš tiesų yra kitokia ir aukštesnė visuomenės forma.

Vakarų liberaliosios demokratijos vertybių besilaikantys asmenys tapo priešais. Neliberaliems demokratams (kaip jie mėgsta save vadinti, nors į demokratus jie iš tolo nepanašūs) reikia priešų. Jie nenuilstamai skaldo, ardo visuomenę. Jie teigia, kad visi, kurie tiki nepriklausomais teismais, laisva žiniasklaida, teisinės valstybės principais ir pan. yra ne tik opozicionieriai – jie yra išdavikai. Jie nenori susitaikyti su tuo, ko nori dauguma piliečių – jie nori, kad viskas būtų pagal jų valią. O jų valia yra parduoti šalį pačiam šėtonui.

Baikit pyktis, pradėkit šnekėtis

Tai yra blogai, ir ne tik dėl to, kad tai nėra tiesa. Tai blogai ir dėl to, kad norint taikiai bendradarbiauti būtinas bazinis visuomenės sutarimas. Tam, kad taikiai dirbtume išvien, privalome sugebėti kalbėtis tarpusavyje. Turime sugebėti susitarti dėl to, kas yra argumentas. Ir turime žodžiu kovoti už savo poziciją ir bandyti įtikinti kitus, kad ši pozicija, nors kitiems ir galbūt ne visai priimtina, yra bent kažkiek pateisinama. Labai blogai nuolatos pyktis. Tai nepadeda nei mūsų šalies ūkiui, nei mūsų pačių gerovei.

„Istorijos pabaigoje“ Fukuyama rašė, kad „istorijos pabaiga bus labai liūdnas laiko tarpas. Kovą už pripažinimą, gebėjimą rizikuoti gyvybe dėl grynai abstrakčių tikslų, drąsos, narsos, vaizduotės ir idealizmo reikalavusią pasaulinę ideologinę kovą pakeis ekonominiai paskaičiavimai, nesibaigiantis techninių, aplinkosaugos problemų sprendimas, sofistikuotų vartotojų poreikių patenkinimas.“ Autorius taip pat teigė, kad jis jaučia nostalgiją laikmečiui, kai istorija egzistavo.

Aš irgi jaučiu nostalgiją – laikmečiui, kai istorija baigėsi.

[codebox]