Tech & Rights

Ką reiškia aukoti vertybes kovoje su terorizmu

„Šniukštinėtojų chartiją“ Jungtinėje Karalystėje išplėstų įgaliojimus dėl piliečių sekimo, tačiau nuo to saugesni netaptume - šioje situacijoje iš principų laimėtų teroristai.

by Liberty

Prieš dvi savaites pasaulį sudrebino dvi dienas trukę kruvini įvykiai Paryžiuje.

Iš pradžių Britanijos politiniai lyderiai karštligiškai žadėjo tokio savavališko smurto ir tironijos akivaizdoje grinti žodžio laisvę ir demokratiją. „Šie žmonės niekada nesugebės priversti mūsų atsisakyti tų vertybių“, - parlamentarams kalbėjo David Cameron netrukus po trečiadienį vykusių išpuolių prieš „Charlie Hebdo“ redakciją.

Deja, nuo to laiko tegirdėti tik nieko nestebinančios kalbos apie būtinybę dar labiau išplėsti mūsų šnipų įgaliojimus. Iš pradžių taip kalbėjo MI5 vadas Andrew Parker, Žvalgybos ir saugumo komiteto pirmininkas Malcolm Rifkind, o dabar prie jų prisijungė ir pats ministras pirmininkas. Dabar, prieš pat rinkimus, regis, kad „Šniukštinėtojų chartija“ (angl. „Snoopers' Charter“) vėl atsirado įstatymų leidėjų darbotvarkėje.

Po tokio barbariško išpuolio lengva juoktis iš nuogąstavimų dėl to, kad valstybė šnipinėja nekaltus visuomenės narius - „tą pilietinių laisvių košę“, kaip kad juos apibūdino Londono meras Boris Johnson.

Tačiau trumpam pamirškime apie isteriškas antraštes, hiperbolę ir retoriką - ar suteikę daugiau įgaliojimų mūsų šnipams iš tiesų būsime saugesni? Ir ar iš Paryžiuje įvykdytų teroro aktų aplinkybių galima spręsti, kad būtina imtis dar platesnio masto piliečių stebėsenos?

Joks Paryžiaus išpuolių aspektas neleidžia daryti prielaidos, kad reikia suteikti dar daugiau įgaliojimų dėl visapusiško sekimo: kaip ir šaulį Lee Rigby nužudžiusių asmenų atveju, atsakingos institucijos metų metus žinojo apie Paryžiaus išpuolio kaltininkus. Jei žvalgybos institucijos ir būtų rinkusios visų Prancūzijos gyventojų duomenis, tai nebūtų nieko pakeitę.

Jungtinės Karalystės saugumo tarnyboms jau dabar yra suteikti platūs įgaliojimai: Nuo 2009 m.vyriausybės visa apimantis režimas įpareigojo Jungtinės Karalystės paslaugų teikėjus 12 mėnesių saugoti ryšių duomenis - kam mes skambinam, rašom žinutes, laiškus, taip pat kitą informaciją. Šis įgaliojimas buvo patvirtintas praeitų metų Duomenų saugojimo ir tiriamųjų galių aktu (angl. „Data Retention and Investigatory Powers Act“) - dar daugiau, įstatyme buvo numatyti stulbinantys nauji įgaliojimai, pagal kuriuos duomenis kaupti privalėtų net ir ne Jungtinėje Karalystėje esančios bendrovės. Tuo tarpu po Edward Snowden pasisakymų tarnybos ir toliau kaupia bei skaito milijonus kas dieną į šalį ir iš šalies siunčiamų elektroninių laiškų, žinučių ir pokalbių internetu. Kovos su terorizmu ir saugumo įstatymo projektas (angl. „The Counter-Terrorism and Security Bill“) žada dar labiau išplėsti šiuos įgaliojimus - jame numatyta ir nauja galimybė be teismo orderio perimti pašto siuntinius ar laiškus.

Tačiau masinis sekimas paprasčiausiai nėra veiksmingas: Panašius cinizmu dvelkiančius reikalavimus atgaivinti Šniukštinėtojų chartiją teko girdėti ir 2013 m., kai buvo nužudytas Lee Rigby. Tačiau įstatymas nebūtų išsaugojęs jo gyvybės. Kaip elgtis su jo žudikais svarstęs ir praeitų metų lapkritį savo išvadas pateikęs daugiapartinis komitetas iš tiesų atskleidė, kad tarnybose labai rimtų vidinių spragų, susijusių su tuo, kaip vykdomas sekimas ir prioritetizuojami įtariamieji. Komitetas nustatė, kad agentūros metų metus žinojo apie abu vyrus (vienam jų net buvo teikiama pirmenybė kaip įtariamajam), tačiau elementarios problemos - gaišatis, prastas informacijos perdavimas, blogai saugomi duomenys ir kt. - neleido laiku pradėti tikslingai sekti šiuos įtariamuosius. Juokingiausia, kad Šniukštinėtojų chartija sukurtų dar didesnę duomenų kupetą tarnyboms, kurioje teikti pirmenybę įtariamiesiems būtų taip pat lengva, kaip ieškoti galimai paslėptos adatos.

Tikslingas, proporcingas sekimas: Piliečių sekimas pats savaime nėra blogas dalykas. Vyriausybė ir saugumo tarnybos turi svarbų uždavinį - tikslinga ir veiksminga stebėsena apsaugoti žmonių gyvybes. Vietoj politinio karnavalo dėl naujų, visas mūsų teises paminančių įgaliojimų, reikia, kad tarnybos imtų tobulinti savo vidines prioritetizavimo sistemas. Kišimąsi į terorizmu įtariamų asmenų privatų gyvenimą galima pateisinti, į visų Jungtinėje Karalystėje gyvenančių asmenų - nelabai.

Šniukštinėtojų chartija pasiglemžtų mūsų privatumą ir mūsų saviraiškos laisvę, tačiau nuo to saugesni netaptume: Mes visi būtume laikomi įtariamaisiais, o kiekvieno šalies vyro, moters ir vaiko stebėjimui tektų skirti milžiniškus išteklius. Taptume mažiau laisvi, tačiau ne ką saugesni - anoks čia pasiekimas.

Kovoje su bjauria, smurtą, moterų engimą ir tironiją skatinančia ideologija norėtųsi, kad mūsų politiniai lyderiai imtų puoselėti tokias demokratines vertybes, kaip žmogaus teisės. Tačiau ministras pirmininkas, vietoj to pradėjęs svarstyti neapgalvotus, bulvarinių skaitalų antraščių vertus pasiūlymus, nejučiom vykdo būtent tai, ko teroristai ir nori - leidžia jiems formuoti mūsų įstatymus ir griauti minėtus principus.