Kodėl Vengrijos vyriausybė kariauja su pilietine visuomene?

Vengrijos vyriausybė bando vis labiau suartėti su Putinu, o tuo pat metu skelbia karą pilietinei visuomenei - vienam paskutinių laisvos ir kritiškos nuomonės šaltinių Vengrijoje.

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas dar galėtų daug ko pasimokyti iš prezidento Putino apie politines represijas, tačiau jis seka jo pėdomis. Pirmos jo kadencijos metu buvo įsteigta Nacionalinės kooperacijos sistema, buvo priimti demokratijos stabdžių ir atsvarų sistemą silpninantys Konstitucijos pakeitimai, o korupcija institucijose pasiekė iki tol neregėtą lygį. Jo dėka valstybė perėmė tiesioginį nepriklausomų institucijų ir daugumos žiniasklaidos leidinių valdymą, o rinkimų sistema buvo pakeista taip, kad būtų palanki valdančiajai „Fidesz“ partijai. Šie pokyčiai kartu su opozicijos silpnumu labai padėjo partijai išplėšti triuškinančią pergalę balandžio mėnesį vykusiuose rinkimuose.

Rodos, kad sekantis valdančiojo elito taikinys - nepriklausoma ir kritiška pilietinė visuomenė. Kaip ir Rusijoje, vyriausybę palaikantys komentatoriai pradėjo šmeižto kampaniją, nukreiptą prieš tarptautinių donorų finansuojamas ir vyriausybės atžvilgiu kritiškas NVO. Jie kaltina, esą mes - užsienio valstybių agentai. Prieštaraujančios politinės pažiūros dažnai smerkiamos, laikomos nepatriotiškomis, o vyriausybė savo pranešimuose spaudai bet kokią kritiką vadina „Džordžo Sorošo finansuojamu“ „išpuoliu prieš Vengriją“.

Po šių aršių kalbų sekė administracinis priekabiavimas, kuomet vyriausybė stengėsi, kad būtų nutrauktas nepriklausomų NVO tarptautinis finansavimas. Be Džordžo Sorošo Atviros visuomenės fondo, didžiausia rakštis vyriausybės pašonėje - EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų kontroliuojamas NVO fondas. EEE ir Norvegijos finansiniai mechanizmai - tai Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino parama, skirta ekonominių ir socialinių skirtumų tarp Europos ekonominės erdvės valstybių (EEE) mažinimui. 2014 m. gegužės mėnesį, po to, kai Vengrija sulaužė savo įsipareigojimus dėl finansinių mechanizmų schemų įgyvendinimo ir priežiūros, Norvegijos vyriausybė nutraukė šių finansinių mechanizmų išmokų mokėjimą - tačiau pačio fondo, kurį valdo ne vyriausybė, o nepriklausomų NVO konsorciumas, neuždarė.

Reaguodamas į tai premjero tarnybos vyresnysis sekretorius Janošas Lazaras nusiuntė atvirą laišką Norvegijos vyriausybei, kuriame buvo kaltinama, esą finansuodama (kaip teigiama) su opozicinėmis partijomis susijusias nevyriausybines organizacijas ši kišasi į Vengrijos politiką. Jis liepė Valstybės kontrolės tarnybai (KEHI) atlikti iš Norvegijos NVO finansinių mechanizmų lėšas gaunančių nevyriausybinių organizacijų tyrimą. Šio tyrimo politinius motyvus geriausiai atskleidžia tai, kad KEHI savo interneto svetainėje dar kartą publikavo straipsnį, teigiantį, jog už Norvegijos NVO fondo tūno „kairieji liberalai“ ir „homoseksualizmo lobistai“. Jei nevyriausybinės organizacijos atsisako bendradarbiauti su KEHI, iš jų gali būti atimti jų mokesčių mokėtojo numeriai, o ilgainiui jos rizikuoja ir savo kaip institucijos egzistencija. Novergijos vyriausybė, prie kurios netrukus prisidėjo ir JAV vyriausybė, išreiškė rimtą susirūpinimą dėl šios procedūros.

Keletas Vengrijos nevyriausybinių organizacijų buvo gavusios lėšų iš Norvegijos NVO fondo tam, kad galėtų stiprinti pilietinės visuomenės vystymąsi ir labiau prisidėti prie socialinio teisingumo, demokratijos plėtros ir tvaraus vystymosi. Tai, kad dauguma šių organizacijų bene aršiausiai kritikavo pono Orbano vyriausybės anti-demokratiškus veiksmus, yra tiesa - tačiau jos nebuvo opozicinių partijų marionetės, kaip kad teigia ponas Lazaras: dauguma jų lygiai taip pat kritikavo ir prieš tai buvusias vadovybes. Pavyzdžiui, aš pats esu Vengrijos pilietinių laisvių sąjungos (HCLU) atstovas - organizacijos, kuri 2007 m. pati teisme atstovavo poną Orbaną, kai socialistų vyriausybė iškėlė jam absurdišką šmeižto bylą. Tuo metu mus finansavo lygiai ties patys donorai, tačiau jis net nemirktelėjęs sutiko priimti mūsų pagalbą. Mes visuomet kovojome už tuos pačius principus ir idėjas, nekreipdami dėmesio į vyriausybių kaitą.

To paties negalima pasakyti apie „pilietinės visuomenės“ organizacijas, gaunančias didžiulius pinigus iš vyriausybės tam, kad organizuotų ją palaikančius mitingus arba kad rinkimų metu vykdytų prieš opoziciją nukreiptas šmeižto kampanijas. Garsiausia iš šių organizacijų - taip vadinamasis Pilietinio bendradarbiavimo forumas (CÖF), kuriam vadovauja Laszlo Csizmadia. Ponas Csizmada taip pat yra ir pagrindinio vyriausybės įsteigto finansavimo organo, Nacionalinio bendradarbiavimo fondo (NEA), pirmininkas. Jis yra vienas iš taip vadinamųjų „Taikių eisenų“ - milžiniškų mitingų, kuriuose dešimtys tūkstančių iš kaimų į sostinę autobusais atvežtų dalyvių demonstruoja savo paramą vyriausybei - organizatorių. Jo Nacionalinis bendradarbiavimo fondas yra skyręs lėšų organizacijoms, kurioms vadovauja valdančiosios partijos politikai, bei vyriausybę remiantiems spaudos leidiniams.

Vargu, ar vyriausybės politikai iš tiesų tiki savo pačių sekama pasaka apie žmogaus teisių nevyriausybinių organizacijų sąmokslą prieš tautą. Viena iš tikrųjų šių besikartojančių nuožmių puolimų priežasčių - tai, kad išnaikindama ar bent jau susilpnindama visus jo nevaldomus finansavimo šaltinius, vyriausybė siekia perimti tiesioginį visų sektorių valdymą. Tokie donorai, kaip Atviros visuomenės fondas ir Norvegijos NVO fondas, suteikia nevyriausybinėms organizacijoms unikalią progą vystytis ir megzti partnerysčių ryšius - kitaip sakant, leidžia kurtis stipriai pilietinei visuomenei, galinčiai ugdyti atsparumą žmogaus teisių pažeidimams ir užtikrinti, kad vyriausybė būtų skaidresnė ir labiau atskaitinga. Ponas Orbanas - kuriam pačiam kadaise Sorošo fondas ištiesė ranką - suprato, kad dėl stiprios pilietinės visuomenės gali kilti pavojus jo imperijos užuomazgoms.

Peteris Sarosi (Péter Sárosi)