Pagrindinių teisių agentūra (PTA) kovo pradžioje paskelbė savo visapusišką ataskaitą apie smurtą prieš moteris 28-iose Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Pasak Morteno Kjerumo (Morten Kjaerum), PTA direktoriaus, tyrimas parodė, kad „smurtas prieš moteris, ypač - su lytimi susijęs smurtas, dėl kurio neproporcingai daug nukenčia moterys, yra grubus žmogaus teisių pažeidimas į kurį ES negali žiūrėti pro pirštus.“ PTA, kurios buveinė yra Vienoje, buvo sukurta 2007 m. tam, kad galėtų patarinėti ES institucijoms, pateikdama įrodymais pagrįstą nuomonę.
Tiek Europos institucijos, tiek jos pilietinės visuomenės organizacijos jau ilgą laiką laukė, kad tokio masto tyrimas patvirtintų tai, ko ir taip bijojo: smurtas prieš moteris - pernelyg dažnas reiškinys visoje Europoje. Tikimasi, kad tyrimas sudarys pagrindą ateityje toliau propaguoti lyčių lygybę ir moterų teises. Kartais ši tema sulaukia pasaulinio dėmesio, kaip antai 2004 m., kuomet Pasaulio sveikatos organizacija paskelbtas tyrimas, kuris rėmėsi 10-yje šalių vykusių 24,000 pokalbių, parodė, kad visuomenės sveikatos sistema privalo reaguoti į smurtą prieš moteris. Kitas Jungtinių Tautų organas - Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas (MDPK) - taip pat stebi moterų teisių būklę pasaulyje. Ši PTA ataskaita smurto prieš moteris srityje unikali dėl to, kad ji apima ES, taip pat dėl didelio apklausos masto, lyginamosios perspektyvos ir galimybės teisėtai raginti ES institucijas ir valstybių vyriausybes imtis priemonių padėčiai ištaisyti. Tyrimo rezultatai remiasi pokalbiais su 42,000 moterų, kurios atsakinė į klausimus apie savo patirtą fizinį, seksualinį ar psichologinį smurtą, įskaitant ir intymių partnerių smurtą (smurtą šeimoje) ir smurtą internetu. Tyrimas parodė, kad kas trečiai ES moteris yra tekę patirti fizinę ir/ar seksualinę prievartą nuo tada, kai jai sukako 15 metų. Tai paėmus reiškia, kad 62 milijonai ES moterų yra patyrusios smurtą. Situacija dar šiurpesnė žinant, kad tokio pobūdžio nusikaltimai dažniausiai vykdomi privačioje erdvėje ir apie juos institucijos nesužino, nes niekas nepraneša.
Išsamioje ataskaitoje matyti, kad kas penktą moterį (18%) buvo persekioję, o kas antrai moteriai (55%) teko susidurti su viena ar daugiau seksualinio priekabiavimo rūšių. Moterys prievartą patiria visuose gyvenimo aspektuose: namuose, darbe, viešumoje ir internete. Smurto grėsmė dar didesnė dalyvėms, priklausančioms etninių mažumų grupėms (įskaitant ir imigrantes), moterims transseksualėms, moterims, kurios savęs netapatina su heteroseksualumu, moterims su negalia ir jaunoms moterims. Nors smurtas prieš moteris yra paplitęs po visą Europą, stebina, kad šalys, galinčios pasigirti savo lyčių lygybe, užėmė aukštas pozicijas pagal moterų, pranešusių apie smurtą, skaičių: 52% Danijoje, 47% Suomijoje ir 46% Švedijoje. Olandija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė taip pat gerokai viršijo 33% vidurkį. Tai nereiškia, kad tose šalyse, kur šis skaičius nesiekia vidurkio - kaip antai Lenkija ir Kroatija - smurto tikrai vyksta mažiau. Gali būti, kad šalyse, kur fizinės ir/ar seksualinės prievartos aukoms yra teikiama daugiau paslaugų ir paramos - kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje - moterys laisviau praneša apie tokius atvejus. Lygiai taip pat svarbu išaiškinti, kad tai, jog prievarta baigiasi, nereiškia, kad baigiasi ir fizinio ar seksualinio smurto padariniai - tai sukelia ilgalaikes psichologines kančias, krenta pasitikėjimas savimi, gali būti daug kitų padarinių.
Nors jų vaidmuo labai svarbus, ataskaitų galimybės ištaisyti situaciją - labai ribotos. Svarbu rasti tinkamų būdų, kaip sėkmingai išnaikinti smurtą prieš moteris ir mergaites. Kaip pabrėžta ataskaitoje, ES vis dar nėra nuoseklios teisinės santvarkos, skirtos žagininimui apibrėžti, užkirsti kelią ir nubausti. Nors Europos Taryba, kuriai priklauso visos ES valstybės narės, 2011 m. priėmė Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (geriau žinomą kaip Stambulo Konvenciją), per tris metus sutartį ratifikavo tik Austrija, Italija ir Portugalija. Peržvelgus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus galima lengvai pastebėti, kad daugumoje Europos šalių smurtas šeimoje dažnai laikomas „asmeniniu reikalu“, o ne grubiu pažeidimu, kuris reikalauja teisėsaugos institucijų dėmesio. Nacionalinė ir vietinė valdžia be prevencinių mechanizmų taip pat per dažnai nesugeba užtikrinti pačių paprasčiausių paslaugų aukoms: sveikatos priežūros, prieglaudų, saugaus prieglobsčio, visą parą veikiančių telefono paslaugų, socialinių darbuotojų ir paramos grupių. Kaip parodo ataskaita, daugelyje šalių šios paslaugos nėra teikiamos moterims, arba apie jų buvimą moterys nėra informuojamos.
Daug Europos organizacijų šiltai sutiko šią ilgai lauktą PTA ataskaitą. Siekdamos, kad smurtas prieš moteris liautųsi, jos reikalauja sukurti visapusišką Europos strategiją ir bendrą veiksmų planą, skubiai ratifikuoti Stambulo Konvenciją visose ES valstybėse narėse, įdiegti specialias prevencijos ir supratimo programas jaunoms moterims (kurias, anot ataskaitos, „itin lengva paversti aukomis“), taip pat daug dėmesio skirti, kad vyrai būtų suinteresuoti aktyviai dalyvauti keičiant padėtį.