Iš Bulgarijos Helsinkio komiteto (BHC) ataskaitos matyti, kad šalies vaikams dažnai neteisėtai ir savavališkai yra skiriamos ilgai trunkančios laisvės atėmimo bausmės. Tai - rimtas tarptautinės žmogaus teisių teisės normų (įskaitant ir Vaiko teisių konvenciją, pagal kurią laisvės atėmimas gali būti taikomas tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui) pažeidimas.
Bulgarų kalba parengtoje ataskaitoje taip pat pažymėta, kad laisvės netekę vaikai yra labiau pažeidžiami - yra didesnė tikimybė, kad jiems teks kęsti netinkamą elgesį, patirti smurtą, aštrią socialinę diskriminaciją, prarasti savo pilietines, politines, ekonomines, socialines ar kultūrines teises.
Ši ataskaita - dviejų metų triūso vaisius, stambaus masto projekto „Laisvės netekę vaikai Centrinėje ir Rytų Europje: tarp paveldo ir reformos“ dalis. Projekte dalyvavo penkios organizacijos ir Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos ir Lenkijos. Ataskaitoje sistemiškai apžvelgiama žmogaus teisių padėtis uždaro tipo įstaigose, kuriose laikomi laisvės netekę vaikai.
„Pagrindinė šio tyrimo išvada yra tai, kad vaikams dažnai neteisėtai ir savavališkai skiriamas laisvės atėmimas netaikaint proporcingumo ar būtinybės skirti laisvės atėmimą principų, taip pat vietoj to laiku neskiriant nuobaudų. Pavyzdžiui, Kovos su nepilnamečių nusikalstamumu įstatyme (JDA) nėra aiškiai apibrėžta, kas yra antivisuomeninis elgesys, ir dėl to dažnai laisvės atėmimas yra skiriamas neteisėtai“, - kalbėjo BHC pirmininkas Krassimir Kanev.
Apsilankymų vaikams skirtose institucijose Bulgarijoje metu BHC aptiko ir kitų rimtų problemų:
- Siaubą kelia pranešimai apie smurtą ir netinkamą elgesį su kalinamais vaikais. „Vaikai dažnai nenori pranešti apie netinkamo elgesio atvejus, nes bijo keršto ir netiki, kad sistema yra veiksminga“, - sakė BHC „Stebėjimų ir tyrimų“ programos tyrėja Zhenya Ivanova.
- Uždarose institucijose yra neproporcingai daug pažeidžiamoms grupėms priklausančių vaikų - etninių mažumų (romų) kilmės, skurstančių ar ypatingų poreikių turinčių vaikų.
- Nuo lytinio smurto ir išnaudojimo nukentėjusios mergaitės yra uždaromos į institucijas vietoj to, kad joms būtų teikiama specializuota parama ir jomis rūpintųsi specialistai.
- Kartais laisvės netekę vaikai yra laikomi nepriimtinomis materialinėmis sąlygomis (patalpose, kurios yra prastai vėdinamos, apšviečiamos ar šildomos, kuriose trūksta karšto vandens, sanitarinių ir kitų įrenginių, arba kuriose minėtų būtinybių iš vis nėra). Tokios įstaigos yra netinkamos neįgaliems vaikams.
- Kai kuriose vaikams skirtose įstaigose vaikai neturi jokios galimybės mokintis.
- Vaikų bendravimas su jų šeimomis yra ribotas, kadangi apsilankymai nėra dažni, o atostogų išleidžiama retai. Be to, bendravimo kokybę neigiamai veikia privatumo stoka susirašinėjant, kalbant telefonu ar įteikiant siuntinius.
- Įstatymui nusižengę vaikai pagal Vaikų apsaugos įstatymą formaliai nėra laikomi rizikos grupės vaikais, nors jie dažnai tampa smurto ar netinkamo elgesio aukomis ir yra didesnė tikimybė, kad jie nebaigs mokyklos. Nėra vadovaujamasi vaiko interesais, o socialiniai darbuotojai nedirba siekdami pašalinti tokių vaikų elgesio priežasčių.
- Vaikai į socialinės rūpybos įstaigas yra uždaromi neatsižvelgiant į jų sveikatos būklę ir į tai, ar pati įstaiga gali vykdyti tinkamą medicininę ir psichologinę priežiūrą.
- Nors Valstybės nepilnamečių teisingumo reformos politikos koncepcijos įgyvendinimo gairėse yra minimos nepilnamečiams skirtos teisingumo institucijos - pavyzdžiui, socio-pedagoginės ir specialiosios internatinės mokyklos - jose nėra numatyta pataisos įstaigų reforma. Vadinasi, gairėse vyrauja ne vientisas ir išsamus, o gana padrikas požiūris.