Šį mėnesį generaliniam prokurorui buvo pateiktas skundas prieš ministrą pirmininką ir teisingumo ministrą dėl nežmoniško ir žeminančio elgesio su kaliniais, tai pat dėl nesugebėjimo padėti pavojuje atsidūrusiems asmenims.
Tebevykstantys kelių Valonijos ir Briuselio kalėjimų darbuotojų streikai parodo, kokia baisi iš tikrųjų yra gyvenimo kalėjimo realybė ir kiek mažai vyriausybės iš tiesų dirbo ties šiuo klausimu. Aišku, būkim biedni, bet teisingi - šio klausimo spręsti nebūtina, norint pelnyti rinkėjų palankumą, o kai diržai suveržti, kam gi rūpi kalinių gyvenimo sąlygos?
Aišku tik tai, kad vyriausybei visa tai nerūpi - ji sistemingai ignoruoja nuolatos besikartojančius šią problemą sprendžiančių nacionalinių ir tarptautinių organų perspėjimus. Vyriausybė sėkmingai pro ausis praleido federalinių ombudsmenų, merų, priežiūros komitetų, Centrinės kalėjimų priežiūros tarybos, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos komitetas prieš kankinimą (EKPT) ir kitų organizacijų išvadas.
Nepaisant iškeltų gilių klausimų, premjeras ir teisingumo ministras atsisakė priimti būtinas priemones, kurios padėtų užgniaužti nežmonišką ir žeminantį elgesį Belgijos kalinimo įstaigose.
Tegul tvarkosi kariuomenė
Praeitą kovą paskelbtoje ECPT ataskaitoje dėmesys atkreiptas į gausybę prastų gyvenimo sąlygų, higienos ir saugos ženklų Vorsto kalėjime. Dėl kalėjimo personalo streiko, pradėto siekiant įgyvendinti teisėtus jų lūkesčius, kalinių padėtis dar labiau pablogėjo - jie priversti gyventi dar nežmoniškesnėmis ir labiau žeminančiomis sąlygomis.
Gegužės 11 dienos kreipimesi į Vyriausybę Avocats.be aprašė tragišką Vorsto kalėjimo kalinių situaciją: per pastarąsias dvi savaites sulaikytieji į kalėjimo kiemą pusvalandžiui buvo išvesti vos tris kartus, jiems neleidžiama turėti lankytojų, nekeičiama jų patalynė, o pats kalėjimas yra gerokai apšiuręs.
Vienintelė priemonė, kurios ėmėsi vyriausybė, buvo per teisingumo ministrą be išankstinio pasirengimo dislokuoti kariuomenę į Vorsto ir kitus kalėjimus. Tokios priemonės veiksmingumas kelia dar daugiau abejonių žinant, kad taip vadinamosios „humanitarinės misijos“ tikslas iš tiesų buvo pastatų užėmimas. Kariai neturėjo jokio kontakto su kaliniais.
Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių kritinei Vorsto kalėjimo kalinių situacijai spręsti, tad reikia ją laikyti atsakinga už nežmonišką ir žeminantį elgesį su kaliniais.
Dėl šios situacijos kalinių sveikatai ir psichinei būklei kilo rimtas pavojus.
Politika, kuri atsižvelgtų ir į „žmogiškąjį aspektą“
Atsižvelgiant į šias neleistinas aplinkybes ir tai, kaip jos atsilieps žmogaus teisėms, taip pat atsižvelgiant į akivaizdų vyriausybės nenorą imtis trumpalaikių priemonių, Belgijos žmogaus teisių lyga (LDH) kreipėsi į generalinį prokurorą su skundu prieš du valstybės pareigūnas dėl nežmoniško ir žeminančio elgesio, kilusio dėl atsisakymo padėti pavojuje atsidūrusiems asmenims. Skundą teikti nuspręsta siekiant susidoroti su kilusiais iššūkiais ir siekiant įveikti kelių pastarųjų vyriausybių neveiksnumą.
Kadangi buvo išnaudotos visos kitos galimos teisinės priemonės, LDH vyriausybę priversti vykdyti savo įsipareigojimus galėjo tik baudžiamuoju skundu. Buvo nuspręsta apskųsti premjerą Čarlzą Michel, kadangi jis buvo atsakingas už taupymo politiką kalinimo įstaigose, ir teisingumo ministrą Koen Geens, sutikusį įgyvendinti politiką, pagal kurią pavojuje atsidūrusiems asmenims nėra suteikiama pagalba.
Belgijos žmogaus teisių lyga norėtų vyriausybei priminti, kad kalėjimo darbuotojų teises užtikrinančios darbo sąlygos persipina su kalinių teises užtikrinančiomis kalinimo sąlygomis. Abiem atvejais reikia imtis priemonių. Atsižvelgiant į tai, vyriausybė privalo nedelsiant rodyti politinę valią ir skirti lėšų naujos baudžiamosios politikos sukūrimui - politikos, kuri atsižvelgtų ir į žmogiškąjį aspektą.