Praėjo jau beveik 50 metų po to, kai Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas garsiojoje Mirandos byloje išaiškino, jog negalima tardyti įtariamojo ar kaltinamojo prieš tai jam nepranešus apie jo teisę tylėti ir teisę pasitarti su advokatu - kitaip gauti parodymai negali būti pateikti kaip įkalčiai bylos nagrinėjimo metu.
Pranešimas apie teises
2013 m. ES direktyvoje dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese vadovaujasi tokiu pačiu principu. Direktyvoje yra numatyta, kad teisėsaugos pareigūnai privalo sulaikytajam ar suimtajam įteikti raštišką pranešimą apie jų teises, kuriame būtų nurodytos tokios pagrindinės teisės, kaip teisė į advokato pagalbą, teisė į informaciją apie kaltinimus, teisė tylėti ir kt. Šis pranešimas turi būti parengtas lengvai suprantama kalba ir įteiktas pačiam asmeniui, kuriam turi būti suteikta galimybė pranešimą perskaityti ir pasilaikyti sau. Direktyvoje yra net pateikiamas tokio pranešimo pavyzdys. Visos valstybės narės iki 2014 m. liepos 2 d. privalėjo šią ES direktyvą perkelti į nacionalinę teisę.
Rumunijos žmogaus teisių gynybos asociacija kartu su Jungtinėje Karalystėje įsikūrusia organizacija „Fair Trials International“ bei kitais ES partneriais šiuo metu rengia direktyvos įgyvendinimo visose valstybėse narėse įvertinimą. Atrodo, kad Rumunija dar neturi tokio pranešimo apie teises, tačiau direktyvos įgyvendinimo metu baudžiamojo proceso kodeksas buvo papildytas nauja nuostata (209 straipsnio 17 dalimi), kurioje numatyta visus suimtus asmenis raštu informuoti apie jų teises.
Deja, praktikoje ši informacija visiems suimtiesiems nėra pateikiama vienodai: atrodo, kad paprastai iš daugumos žmonių yra pareikalaujama pasirašyti dokumentą, kuriame jie nurodo esą susipažinę su baudžiamojo proceso kodekso 83 straipsnio nuostatomis. Kartais minėtos nuostatos jiems yra garsiai perskaitomos, kartais jos yra išdėstytos pasirašomame dokumente - visa tai priklauso nuo dalyvaujančio policijos pareigūno. Vadinasi, dabartinė praktika negarantuoja veiksmingo informacijos apie kaltinamojo teises suteikimo ir dėl jos gali kilti procesinių pažeidimų.
Nekalti žmonės gali prisipažinti padarę nusikaltimus
Kaltinamųjų, kurių nekaltybė vėliau buvo įrodyta DNR pagrindu, atvejus Jungtinėse Valstijose nagrinėjusio tyrimo rezultatai parodė, kad beveik 30% žmonių prisipažino įvykdę nusikaltimą, nors jų nekaltybė vėliau buvo įrodyta DNR tyrimais - vadinasi, bevei 30-yje procentų tokių atvejų žmonės prisipažino įvykdę nusikaltimus, kurių iš tiesų nepadarė. Sunku suvokti, kodėl nekaltas žmogus prisipažįsta įvykdęs nusikaltimą, taip pat sunku spręsti, ar tas žmogus būtų patekęs į kalėjimą jei nebūtų galima atlikti DNR tyrimų. Tačiau tai yra geras pavyzdys, parodantis, kodėl teisė tylėti yra svarbi ir kodėl tam, kad ji būtų veiksminga, kaltinamasis turi privalo apie ją žinoti.
Šios teisės buvo sukurtos pagrinde norint užkaišyti teismų praktikoje pastebimas teisines spragas. Tačiau neužtenka vien tik pripažinti, kad jos egzistuoja - privalome užtikrinti, kad jos galėtų veiksmingai užkirsti kelią pažeidimams. Daugelis mūsų galbūt ir žino apie teisę tylėti, tačiau šia teise vis tiek lengviau pasinaudoti, kai turi „ką po ranka“ - pavyzdžiui, pranešimą apie teises. Tai leistų žmonėms pasitikėti savimi - bent jau tiek, kad neprisipažintų nužudę kaimyną, kuris laimingai gyveno kitame mieste, kaip kad nutiko garsioje Boorn brolių byloje.
Europos Komisija privalo iki 2015 m. birželio 2 d. pateikti ataskaitą apie direktyvos įgyvendinimą. Tikimės, kad iki to laiko tokios šalys kaip Rumunija įdės daugiau pastangų užtikrinti, kad visi sulaikyti ir suimti žmonės būtų supažindinti su savo teisėmis, o ir pačios šios teisės nebūtų pažeidžiamos.