Tech & Rights

Tegyvuoja meilė?

Meilė neįkainojama, tačiau ar vien jos užtektų, kad valdžią paėmus autoritarams išgyventų demokratija?

by Orsolya Reich
Image: Casey Chin

Taip, taip, atostogos jau baigėsi. Ne, čia nebus dar vienas straipsnis apie „Tegyvuoja meilė“ („Love Actually“). Vietoj to kalbėsim apie politiką, simbolius ir emocijų vaidmenį. Ir apie knygą, kurią parašė viena garsiausių mūsų laikų politinės filosofijos meistrų, Martha C. Nussbaum.

2015 m. išleistoje knygoje „Politinės emocijos: Kodėl meilė svarbi teisingumui“ Nussbaum teigia, kad iki šiol liberali politinė filosofija mažai kalbėjo apie „padorios visuomenės psichologiją“. Liberalai paprastai pabrėžia nešališkumo, lygybės prieš įstatymą, asmenų teisių ir interesų svarbą, tačiau jie regis nesuvokia, kad norint užtikrinti liberalios demokratijos stabilumą būtina šalies piliečiams įteigti tan tikras emocijas. Pasak Nussbaum, šios emocijos yra neatsiejamai supintos su meile. Autorės teigimu, tam tikrų principų propagavimo be emocijų, kad ir lydimo pagarbos ar simpatijos, paprasčiausiai neužtenka tinkamam bendradarbiavimui visuomenėje palaikyti. Jei norime, kad geri principai ir institucijos išliktų, visuomenės kultūra „negali būti apyšiltė, be aistros“. Tam reikia meilės. Ir tik meilės.

Aišku, galbūt tai, ką sako Nussbaum, yra kiek per daug supaprastinta. Pavyzdžiui, anot vieno kritiko, Nussbaum teigia, kad „be meilės, nukreiptos į kitus piliečius ir pačią tautą“, negali egzistuoti tvari sąžininga mokesčių sistema, tačiau iš tiesų įmanoma, kad kitų motyvų (be meilės) kombinacija šiuo atveju irgi gali pasiekti tą patį rezultatą. Kai kurie asmenys tiesiog pernelyg tingūs ar užsiėmę, kad priešintųsi, kiti labai bijo kalėjimo ir pan. Vadinasi, gali būti, kad ne visais atvejais meilė būtina. Gali būti, kad tam tikrais atvejais reikia ne tik meilės. Tačiau jei bent kiek mylėtume (arba bent jau pozityviai emociškai vertintumėme) bendras vertybes ir kitus piliečius, tai tikrai padėtų palaikyti sveiką bendradarbiavimą visuomenėje.

Nacionaliniai simboliai padeda tautai nustatyti savo tapatybę, perpina jos gyvenimą. Šalies vėliavos kabo prie viešų įstaigų, per šventes ir futbolo rungtynes groja šalies himnas, o iš valdžios institucijų siunčiamus laiškus puošia šalies herbas. Nacionalinių simbolių paskirtis – leisti žmonėms jaustis dalimi kažko daugiau, nei vien tik jų giminių ir draugų ratas.

Autoritarai kartais tikina, kad tik jų pakalikai yra verti nacionalinių simbolių. Dar kartais jie teigia, kad tie, kurie nešioja nacionalinius simbolius, taip išreiškia savo paramą vienintelei tautą atstovaujančiai partijai – jų partijai. Abiem atvejais norima įtikinti potencialius rėmėjus, kad priklausyti tautos bendruomenei gali tik palaikydami jų partiją. O tie, kurie jų neremia, tautai nepriklauso. Jie tėra išdavikai.

Tačiau tikrieji išdavikai visgi yra autoritarai. Sunaikinę emocinį ryšį tarp piliečių, jie griauna bendradarbiavimo pagrindą. Dėl to mažėja pasitikėjimas kitais, institucijomis, galiausiai visuomenė nuskursta ir tampa nelaiminga.

Neleiskite jiems to daryti. Su pasididžiavimu puoškitės nacionaliniais simboliais. Tai nereiškia, kad remiate autoritarus. Ir tai nereiškia, kad palaikote trumparegį nacionalizmą. Tai tiesiog rodo jūsų įsipareigojimą ginti savo tautos interesus – taip, kaip jūs tai vertinate.