Organizacija „Rights Reporter Foundation“ siekia ginti pažeidžiamų grupių (pavyzdžiui, narkomanų ar sekso pramonės darbuotojų) žmogaus teises, daugiausia - rašant straispnius, kuriant vaizdo klipus visuomenei šviesti.
Tad mums buvo didelė garbė priimti „Budapest Pride“ (Budapešto LGBT eitynių) kvietimą prisidėti prie filmavimo komandos, kuri siekė užfiksuoti galimus žmogaus teisių pažeidimus liepos 2 d. vykusių eitynių metu.
Deja, džiaugsmas tęsėsi neilgai. Mums buvo pasakyta, kad eitynių organizatoriai iš oficialios programos išbraukė Vengrijos seksualinių paslaugų teikėjų asociacijos kartu su transseksualų asociacija „Transvanilla“ organizuotą seminarą apie darbą sekso pramonėje. Eitynių organizatorių teigimu, šis seminaras kėlė pavojų „Budapest Pride“, kadangi buvo galima susidaryti išvadą, jog seksualines paslaugas galima teikti savo noru, kai iš tiesų tai kyla dėl patriarchalinės priespaudos.
Labai dėkojame Vengrijos moterų asociacijai už jų leidimą organizuoti seminarą apie darbą sekso pramonėje po to, kai tai daryti uždraudė „Budapest Pride“. Ta proga apie šį renginį parengėme trumpą filmuką!
Šie argumentai mūsų visiškai netenkino, tad mes atsisakėme prisidėti prie filmavimo komandos darbo.
Net jei ir laikytume kiekvieną seksualinių paslaugų teikėją smurto ir išnaudojimo auka, yra priversta dirbti tokio pobūdžio darbą, atsisakyti išklausyti jų išgyvenimų iš pirmų lūpų yra tiesiog absurdiška.
Benamystę dažniausiai lemia socialinis išnaudojimas - ar mes uždrausime benamiams dalyvauti visuomenės debatuose, net jei ir nelaiko savės aukomis? Tai - paternalistinis požiūris, pagal kurį seksualinių paslaugų teikėjai yra priversti susitaikyti su savo kaip bejėgių aukų vaidmeniu, kas neišvengiamai juos dar labiau stigmatizuoja.
Ar etiška atimti iš labiausiai su tuo susijusių žmonių žodžio laisvę tik dėl to, kad nemanome, jog jie tinkamai vertina savo padėtį?
Galima seminare ginčytis su jų pozicija, galima siekti užtikrinti, kad labiausiai nukentėjusios grupės galėtų išsakyti savo mintis, galima leisti kitoms grupėms rengti seminarus ir tokiu būdu akcentuoti kitus požiūrius į šį fenonemą, tačiau abejoti jų patirtimis ir juos užčiaupti? To daryti negalima.
„Be mūsų - nieko apie mus“
Silpnas ir organizatorių argumentas, kad leistini tik seminarai, kuriuose pateikiamas ne vienas požiūris į fenomeną. Pernai buvo duotas leidimas panelinei diskusijai apie feminisčių požiūrį į sekso pramonę, kurioje dalyvavo tik jos panaikinimu suinteresuoti akademikai ir į kurią nebuvo pakviesti patys seksualinių paslaugų teikėjai.
Remiantis „be mūsų - nieko apie mus“ principu, seksualinių paslaugų darbuotojų nepakvietimas į seminarą apie seksualinių paslaugų darbuotojų yra tolygus atsisakymui kviesti moteris į konferenciją apie moterų teises.
Seksualinių paslaugų teikėjai vaidino itin svarbų vaidmenį pačioje LGBT eitynių judėjimo pradžioje, kai 1969 m. transseksualūs seksualinių paslaugų teikėjai sukėlė riaušes dėl policijos smurto. Kai kurie šaltiniai byloja, kad pirmą akmenį metė transseksuali prostitutė, latino Sylvia Rivera, vėliau įkūrusi STAR („Street Transgender Action Revolutionaries“) ir prisidėjusi prie LGBTI pilietinių teisių judėjimo aštuntajame dešimtmetyje. LGBTI bendruomenės teisių ir seksualinių paslaugų teikėjų teisių judėjimai yra susipynę taip, kad jų neįmanoma atskirti.
Socialinė neteisybė
Abu judėjimai iš esmės vadovaujasi tais pačiais principais: asmens teise pačiam tvarkyti savo seksualinį gyvenimą, teise į privataus gyvenimo (įskaitant ir tai, kas vyksta už miegamojo durų) gerbimą ir laisve nebūti diskriminuojamam dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Jauni LGBTI bendruomenės nariai neproporcingai dažnai susiduria su benamyste, skurdu, nedarbu ir socialine atskirtimi - jiems šios problemos kyla kur kas dažniau nei jų cis/hetero bendraamžiams, tad daugelis ieškosi darbo sekso pramonėje. Didelė dalis transseksualų teikia seksualines paslaugas, o didžioji dauguma transfobija motyvuotų žmogžudysčių aukų yra būtent sekso pramonės dirbantys transseksualai.
Nusprendę nesiklausyti to, ką kalba seksualinių paslaugų teikėjai, mes automatiškai atkertame didelę dalį transseksualų bendruomenės nuo galimybės viešai diskutuoti apie savo pačių likimą.
Tai nereiškia, kad reikia pro pirštus žiūrėti į šioje srityje akivaizdžiai pasireiškiančią socialinę neteisybę - sekso pramonės darbuotojai yra įvairiai išnaudojami ir patiria visų rūšių smurtą ir prievartą. Tačiau tai nereiškia, kad dauguma sekso pramonės darbuotojų yra bejėgės, nieko nesuprantančios prekeivių žmonėmis aukos, kažkokie produktai, kuriuos galima tik pirkti ir parduoti.
Seksualinių paslaugų teikėjai dažnai dvigubai nukenčia nuo stigmatizacijos ir prievartos būtent dėl to, kad visuomenė stigmatizuoja, o valstybė - kriminalizuoja savo noru teikiamas seksualines paslaugas, neatskiriant prekybos žmonėmis nuo darbo sekso pramonėje. „Stonewall Inn“ klientai sukėlė riaušes ne tik dėl LGBTI bendruomenės diskriminacijos - jų pyktis buvo nukreiptas ir prieš tokį požiūrį iš aukšto į darbą sekso pramonėje.
Vaizdo klipas: Istvan Gabor Takacs
Šaltinis: Drugreporter.net