Kaip jau minėjome, daugelis žmonių sutinka, kad egzistuoja bendra moralinė pareiga paklusti įstatymui. Tačiau yra filosofų, taip vadinamųjų anarchizmo filosofų, kurie abejoja, ar tokia pareiga apskritai egzistuoja.
Autonomija
Labiausiai žinoma anarchizmo versija skamba maždaug taip. Svarbiausia žmogaus moralinė pareiga – tapti nepriklausomu. Autonomija - tai atsisakymas būti valdomam, tai gebėjimas rinktis ir būti laisvam. Pareiga būti nepriklausoma būtyme riboja galimybes užsikrauti tikras politines prievoles. Jei pripažįstame valdžią, leidžiame kitiems mus valdyti ir pažeidžiame pagrindinę prievolę būti nepriklausomiems.
Tai – „a priori“ anarchizmas. „A priori“ anarchistų idėja nėra tai, kad įstatymų reikalavimai negali būti protingi. Jie pripažįsta, kad gali būti netgi labai gerų priežasčių paklusti įstatymams. Kai kurios jų net gali būti net susietos su morale. Pavyzdžiui, galbūt manote, kad pajamų perskirstymas jūsų valstybėje yra pakankamai teisingas, tad šioje situacijoje derėtų susimokėti tiek, kiek įstatymas to reikalauja. O galbūt perskirstymas nėra pakankamai teisingas, tačiau, viską įvertinus, geriausia mokėti, mat už mokesčių nemokėjimą pakliuvus į kalėjimą nukentės jūsų šeima. „A priori“ anarchistams visa tai suprantama. Jų nuomone, įstatymui galima paklusti, tačiau ne vien tik dėl to, kad tai – įstatymas. „Įstatymas yra įstatymas“ – nepakankamai svari priežastis jam paklusti. Tačiau jų galima laikytis, jei, viską įvertinus, manome, kad taip yra teisinga.
Dauguma filosofų į šią teoriją žiūri gana kritiškai. Pavyzdžiui, neaišku, kaip galima kažką žadėti ar sudaryti sutartis, jei asmuo vadovaujasi tik siekiu užtikrinti savo autonomiją. Tačiau ar tikrai derėtų nebežadėti laiku pasirodyti darbe, auginti vaikus ar mylėti kitą iki mirties, kadangi tai varžo mūsų autonomiją?
Klaidinantis klausimas
Ne visi anarchistai mąsto vienodai. Užuot išpažinę tokią keistą teoriją dėl autonomijos, „a posteriori“ anarchistai tik pažymi, kad iki šiol niekas nesugebėjo sėkmingai pagrįsti politinės prievolės. O jei per pastaruosius du su puse tūkstančius metų trūko proto atsakyti į klausimą, galbūt pats klausimas yra kiek klaidinantis. Sutikimo teorijos negali įrodyti, kad dauguma mūsų sutiko laikytis įstatymų. Dėkingumo, sąžiningumo ir asociatyvinės teorijos negali sukurti pakankamai stiprių įpareigojimų, kurie galėtų tapti bendro paklusnumo įstatymui pagrindu. Prigimtinės prievolės teorijos negali pririšti piliečių prie valstybės. Taigi, sako „a posteriori“ anarchistai, yra pagrindo manyti, kad dauguma mūsų tiesiog kokios vienos pareigos paklusti įstatymams (išskyrus galbūt tik natūralizuotus piliečius, kurie priėmė priesaiką įgydami naują pilietybę).
Nenuostabu, kad anarchizmas gana lengvai pateisina informatorius. Reikia daryti tai, kas teisinga. Remiantis šiomis teorijomis, įstatymai neverti pagarbos vien tik dėl to, kad yra įstatymai. Anarchistai pripažįsta, kad tinkamai funkcionuojančiose demokratijose paprastai dėl įvairių priežasčių derėtų laikytis įstatymų. Tačiau kažkuriuo metu priežastis paklusti įstatymui gali atsverti nauda visuomenei, jei asmuo įstatymą pažeis.
Reikia geriau apsaugoti informatorius
Šiame cikle stengėmės pateikti keletą teorijų dėl prievolės paklusti įstatymui. Tikrai nebandėme įtikinti jus, kad kuri nors jų yra teisinga. Galbūt net „Liberties“ komanda nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Tačiau mes visi sutinkame, jog mus kaip demokratinių valstybių piliečius tokie klausimai turėtų dominti pakankamai, kad nesibodėtume jų aptarti. Iš tiesų dera susimąstyti apie savo pareigas ir teises, o tada nuspręsti, kodėl reikia daryti, ką darome.
Yra dalykų, dėl kurių „Liberties“ komanda sutinka. Informatorius reikia geriau apsaugoti. Norint sukurti teisingą įstatymą, reikia gerai subalansuoti daugybę aspektų: įstatymas neturėtų būti toks, kad žmonės norėtų jį laužyti, vos su juo nesutinka. Tačiau įstatymas turėtų ginti visus, kurie jį laužo neturėdami kito pasirinkimo, norėdami atskleisti informaciją apie reikšmingus nusikaltimus ir tokiu būdu tarnauti viešajam interesui.