Daugelis mūsų turbūt mano, kad laikytis įstatymų (paprastai) tiesiog yra teisinga. O jei mums įstatymai nepatinka, reikia arba dėl jų teisėtumo aiškintis teisme, arba siekti įtikinti visuomenę ir politikus juos keisti.
„Tai teisinga“
Tai nereiškia, kad įstatymų laužymo negalima pateisinti visais atvejais. Kaip jau minėjome pirmajame šio ciklo straipsnyje, tam tikrais atvejais asmuo yra informatorius ir yra apsaugotas nuo baudžiamosios atsakomybės – pavyzdžiui, kai vienintelis būdas atskleisti, kad darbdavys (galbūt net valstybės institucija) neteisingai įsisavino milijonus eurų, yra vogti ir viešinti konfidencialią informaciją. Informatoriai atsiduria tokioje situacijoje, kad moralinė pareiga nusižengti įstatymui įstatymą ant tiek nusveria moralinę pareigą jiems paklusti, kad juos būtina saugoti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kai filosofai kalba apie „politinės prievolės problemą“, jie turi omeny tai, kad nors visi daugmaž sutinka, jog egzistuoja moralinė pareiga paklusti įstatymui vien dėl to, kad tai įstatymas (o ne todėl, kad jis yra etiškas ar sąžiningas), filosofai negali sutarti dėl šios pareigos pagrindų.
Politinė prievolė
Platono „Kritonas“ (360 m. pr. m. e. parašytas dialogas, kuriame Platonas pasakoja mums, kodėl jo mokytojas Sokratas liko mirti Atėnuose) neabejotinai buvo pirmasis filosofinis veikalas apie mūsų politinių prievolių (pareigos paklusti įstatymui) priežastis.
399 pr. m. e. Sokratas buvo buvo pasmerktas mirčiai dėl nepagarbos dievams ir Atėnų jaunimo moralės griovimo. Kaip „Kritone“ kalba Platonas, Sokrato draugai sudarė jam sąlygas pabėgti, tačiau šis nusprendė pasilikti ir gerti nuodus. Jo argumentai, kodėl jis nusprendė pasilikti ir paklusti bausmei, dar šiandien yra aktualūs diskusijose apie politinės prievolės pagrindus.
Pirma, Sokratas teigė, kad ilgą laiką gyvenęs Atėnuose jis parodė, jog priima miesto įstatymus, ir įsipareigojo jų laikytis. Šis argumentas yra labai primena šiuolaikines „sutikimo“ teorijas. Apie jas kalbėsime trečiajame ciklo straipsnyje.
Antra, Sokratas iškėlė sąžiningumo klausimą. Jo teigimu, jei jis nesilaikytų įstatymų, tai būtų tolygu kitų piliečių skriaudimui – jis tiesiog išnaudotų jų pastangas kuriant teisinę valstybę. Šis argumentas labai primena „sąžiningumo“ teorijas, kurias nagrinėsime ketvirtajame ciklo straipsnyje.
Trečia, Socrates teigė, kad Atėnų įstatymai jam atnešė daug gero, pavyzdžiui, be jų jis nebūtų taip išauklėtas, išsilavinęs ir pan. Tad jų nepaisyti dabar, kai jie jam nenaudingi, būtų neteisinga. Tai primena „dėkingumo“ teorijas, kurias taipogi apžvelgsime ketvirtajame straipsnyje.
Siūlomos teorijos
Platono "Kritonas" buvo ne tik pats pirmasis filosofijos veikalas apie politinių prievolių priežastis – ilgą laiką tai buvo vienintelis traktatas šia tema. Filosofai prie šio klausimo grįžo tik viduramžiais. Tuo metu ideologiškai dominavo taip vadinamosios „dieviškosios teisės“ teorijos valdė, pagal kurias valdovui paklusti reikėjo, nes taip liepė Dievas. XVII a. atsirado „visuomenės sutarties“ teorijos. Jų teigimu, mes (ar mūsų protėviai) sutikome su tam tikromis taisyklėmis, užtikrinančiomis taikų visų visuomenės narių sambūvį. Nuo to laiko kilo ir kitų teorijų. Pavyzdžiui, remiantis „narystės“ teorijomis, konkrečioje aplinkoje gimęs asmuo prisiima su ja susijusius įsipareigojimus – tarsi gimtum kurioje nors šeimoje. Nesvarbu, ar jums tai patinka, jūs turite tam tikrų įpareigojimų šeimos nariams. Tas pats galioja ir valstybei, kurioje gimėte. „Prigimtinės pareigos“ teorijos sako, kad vien gimimas žmogumi reiškia, jog esame įpareigoti vieni kitaiems. Vienas pareigų – laikytis įstatymų. Penktojoje ciklo dalyje aptarsime „narystės“ ir „prigimtinės pareigos“ teorijas.
Yra ir teoretikų, kurie mano, kad bendros moralinės pareigos laikytis įstatymų tiesiog nėra. „Filosofinį anarchizmą“ aptarsime paskutinėje ciklo dalyje.