Tech & Rights

#ToObeyOrNotToObey: Dėkingumo ir sąžiningumo teorijos

Ar įstatymų reikia laikytis dėl to, kad privalome būti dėkingi valstybei? Ar dėl to, kad turime sąžiningai prisidėti prie bendrų piliečių pastangų?

by Orsolya Reich

Kaip jau rašėme, nemaža dalis filosofų abejoja, ar gyvenimas, turto turėjimas ar net dalyvavimas rinkimuose konkrečioje šalyje galėtų būti traktuojamas kaip tikras sutikimas laikytis įstatymų ir sukurti tokią prievolę. Tačiau tai nereiškia, kad gyvenant kurioje nors šalyje tokia prievolė neatsirado – galbūt ne dėl sutikimo, tačiau dėl kažkokios kitos priežasties.

Dėkingumas

Kas tai galėtų būti? Kai kurie žmonės mano, kad tai yra dėkingumo pareiga. Remiantis žinomiausia politinės prievolės dėl dėkingumo teorijos versija, valstybė mums suteikia kažkokią naudą (pavyzdžiui, viešus kelius, policijos ir teismų paslaugas), tad ją reikėtų laikyti mūsų geradariu. Visi turime bendrą dėkingumo pareigą neprieštarauti savo geradario interesams. Įstatymų laužymas prieštarauja valstybės interesams, tad jiems privalome paklusti, kadangi esame valstybei dėkingi.

Ar tai – įtikinama teorija? Iš pirmo žvilgsnio ši idėja gana patraukli. Juk gyvenimas greičiausiai būtų gana nemalonus be suremontuotų kelių, policijos ar teisingumo sistemos. Tikrai turėtumėte būti dėkingi už galimybę saugiai gyventi šalyje, kurioje teikiamos viešosios paslaugos, ar ne?

Dėkingumo teorija lengvai pateisina informatorius (net jei jie pažeidžia įstatymus). Pavyzdžiui, korumpuotų valstybės tarnautojų veikla neabejotinai prieštarauja valstybės interesams. Informavimą tokiu atveju galima pateisinti, net jei informatorius pažeidžia įstatymus, mat tai paprasčiausiai neprieštarauja valstybės interesams.

Nesutarimai

Tačiau daugybė filosofų nesutinka su dėkingumo teorija. Jų teigimu, tam, kad būtume dėkingi geradariams, šie turėtų naudą teikti sąmoningai savo sąskaita. Įsivaizduokite tokią situaciją – karts nuo karto aš prakaituoju deimantais. Proceso nekontroliuoju, man nerūpi pasaulio mados, tad tiesiog leidžiu jiems kristi ant žemės. Vieną dieną aš žygiuoju per jūsų valdas ir staiga, ant jūsų durų slenksčio, mane išpila deimantai. To net nepastebėjęs nužygiavau toliau, o jūs deimantus radote. Ar dabar turite būti man dėkingas už tai, kad padariau jus turtingu?

Turbūt susidarėte įspūdį, kad žmonės, kurie nėra dėkingi tokioje situacijoje, yra keistuoliai ar niekšai. Suprantu tokias mintis. Tačiau ar šiuo atveju tikrai būtumėte dėkingi man, o ne gyvenimui, likimui, apvaizdai ar pan.? Ir jei tikrai esate man dėkingai, kyla klausimas, koks stiprus jūsų dėkingumas? Ar privalote daryti viską, ką pasakau? Dauguma filosofų sutinka, kad net preziumuojant, jog valstybė yra mūsų geradarė, mes nesame jai įpareigoti tiek, kad būtų galima pagrįsti bendrą prievolę laikytis įstatymų.

Sąžiningumas ir informatoriai

Kas dar galėjo pagrįsti mūsų pareigą laikytis įstatymų? Kai kurie filosofai sako, kad mus taip įpareigoja nauda, gaunama bendradarbiaujant su kitais piliečiais. Tačiau ši pareiga yra grindžiama ne dėkingumu, o sąžiningumu. Tai reiškia, kad įstatymų būtina laikytis ne todėl, kad esate morališkai priverstas būti dėkingas valstybei, o todėl, kad pagal moralės principus privalote būti sąžiningas kitiems – tai yra, ne koks veltėdis, kuris tik naudojasi kitų darbo vaisiais, o pats niekuo neprisideda. Kadangi teisinės valstybės principai yra būtinaa bendradarbiavimo visuomenėje sąlyga, reikia paklusti įstatymui. Kitaip sakant, turime žaisti pagal tas pačias taisykles – leidus vienam asmeniui to nedaryti, ir kiti nebenori jų laikytis.

Kaip sąžiningumo teorijoje traktuojami informatoriai? Kaip ir su visomis kitomis šiame cikle aptartomis teorijomis, sąžiningumo teorijos šalininkai pripažįsta, kad, išskirtiniais atvejais, moralinės priežastys laužyti įstatymą gali atsverti bendrą pareigą jų laikytis. Pavyzdžiui, kelių eismo pažeidimą galima pateisinti, jei tik taip galėjote nuvežti mirštančią motiną į ligoninę, o tikimybė, kad savo elgesiu kam nors pakenksite, buvo minimali – net jei sutikimo, sąžiningumo ir dėkingumo teorijos šiuo atveju numato, kad paprastai reikia laikytis kelių eismo taisyklių. Analogiškai, kai informacijos atskleidimas gali išgelbėti gyvybes, bet tam reikia nusižengti įstatymui (pavyzdžiui, norint paviešinti, kad naujai pastatytame oro uoste nėra paisoma saugos taisyklių), nusižengimą galima pateisinti net jei sutikimo, sąžiningumo ir dėkingumo teorijos šiuo atveju numato, kad įstatymui paprastai reikia paklusti.

Ar egzistuoja tokia sąžiningumo pareiga?

Prieš tampant politinės prievolės dėl sąžiningumo versijos šalininkais, reiktų pasvarstyti tokį minties eksperimentą: grupė kaimynų nusprendžia organizuoti viešą pramogų sistemą. Jie surašo visus kaimynystėje gyvenančius žmones, kurių, įskaitant jus, iš viso yra 365. Kiekvienam asmeniui priskiriama diena, kurios metu šis turi groti muziką, juokauti, kalbėti apie žinias ir t.t. Ateina jūsų eilė. Iki tos dienos visi prisidėjo prie projekto – ar dabar esate morališkai įpareigotas pats tai daryti?

Kai kurie žmonės mano, kad ne. Jūs nenorėjote dalyvauti projekte ir niekada nebūtumėte sutikę vieną dieną dirbti mainais už kažkokias pramogas. Retkarčiais mėgaudamiesi programa galbūt ir gavote kažkokią naudą iš kaimynų pastangų, tačiau pats niekada nedavėte savo sutikimų. Vien tik naudos gavimas negali kažkieno įsipareigoti – įsipareigojimas galima tik prisiimti savo noru.

Ar tai reiškia, kad reiktų atmesti sąžiningumo idėją ir ieškoti kitų principų mūsų pareigai laikytis įstatymų pateisinti? Nebūtinai. Kai kurių žmonių nuomone, vien tam tikrų daiktų, be kurių nebūtų įmanoma gyventi taikiai ir civilizuotai, gavimas gali nustatyti pareigą būti sąžiningu ir, analogiškai, pareigą laikytis įstatymų. Jei pritariate tokiai idėjai, kviečiame susipažinti su šiuo straipsniu.

Jei manote, kad atsakymas greičiausiai slypi kitur, laukite sekančio mūsų straipsnio, kuriame aptarsime sandoriais nesivadovaujančius politinės prievolės paaiškinimus.