Kaip jau minėjome, teorijos, teigiančios, kad iš tiesų esame morališkai įpareigoti laikytis įstatymų, yra skirstomos į dvi grupes. Iki šiol kalbėjome apie sandorių teorijas, pagal kurias pareiga paklusti įstatymui atsiranda dėl morališkai reikšmingų sandorių tarp asmens ir valstybės (ar bendrapiliečių). Laikas susipažinti ir su sandoriais nesiremenčiomis teorijomis – teorijomis, pagal kurias joks sandoris nėra būtinas. Gali būti, kad pareiga paklusti atsiranda net ir be kokio jūsų veiksmo, kuriuo įsipareigotumėte.
Pareigos, kylančios iš socialinių vaidmenų
Tikriausiai žymiausios sandoriais nesiremenčios politinės prievolės teorijos yra priklauso asociatyvinių teorijų grupei. Jų šalininkai mano, kad politinės bendruomenės įstatymų laikytis privalome vien dėl savo narystės joje. Tai gali skambėti kiek keistai – kaip galima prisiimti didelę naštą (juk paklusnumas įstatymui suponuoja ir ne visiems priimtinus įsipareigojimus, kaip antai mokesčių mokėjimas, drabužių viešumoje dėvėjimas net per karščius, ir t.t.) su tuo pirma nesutikus ar bent jau negavus iš to kokios naudos?
Asociatyvinių teorijų šalininkai visai nemano, kad jų idėjos yra keistos – priešingai, jos netgi labai lengvai suprantamos vadovaujantis vien kasdiene intuicija. Dauguma sutinka, kad yra pareigos, susijusios su socialiniais vaidmenimis, kurių apsiimame gimę ar užaugę. Visi turi skirtingus įsipareigojimus – dukros ir sūnūs, sunėnai ir dukterėčios, anūkai ir seneliai, kaimynai ir draugai. Daugelyje kultūrų „sūnūs“ privalo gerbti tėvus ir ginti jų garbę nepaisant to, kad niekada nenorėjo šio vaidmens. Ši prievolė nėra priklausoma nuo mūsų tėvų pasiaukojimo ar pastangų. mus pagimdė mūsų tėvai. Panašiai yra is su „piliečio“ vaidmeniu politinėje bendruomenėje – esame įpareigoti laikytis įstatymų nepriklausomai nuo to, ar gavome kokios naudos iš valstybės.
Kritikai nurodo dvi asociatyvinių teorijų problemas. Pirma, lyginti šeimą su valstybe iš tiesų yra klaidinga. Šiuolaikinės politinės bendruomenės nėra tolygios šeimoms – šeimose klostosi intymūs, artimi, emociškai stiprūs santykiai, ko tikrai negalima pasakyti apie pirmąsias. Taigi, mes galime būti įpareigoti savo šeimos narių atžvilgiu, nors to niekada ir neprašėme, tačiau politinių įsipareigojimų be pasirinkimo būti negali. Kiti kritikai teigia, kad mes tiesiog nesame įpareigoti savo šeimos nariams – nesvarbu, ką jie dėl mūsų yra padarę. Ir iš tiesų, jus palikusiems ar svarbiu momentu nuvylusiems biologiniams tėvams nesate skolingas nieko. Panašiai gimimas politininėje bendruomenėje nenustato jokių įsipareigojimų jos atžvilgiu.
„Prigimtinė prievolė“
Kita sandoriais neparemta politinės prievolės teorijų grupė – tai „prigimtinės prievolės“ teorijos. Jų šalininkai teigia, kad mūsų politiniai įsipareigojimai remiasi kiekvieno mūsų moraliniu įsipareigojimu kitiems, nepriklausomai nuo vykusių sandorių. Yra keletas variantų, kuri prigimtinė prievolė iš tiesų įpareigoja mus laikytis įstatymų. Vieni sako, kad tai yra „samariečio“ pareiga lengvomis aplinkybėmis gelbėti kitus: jei palyginti mažomis pastangomis reikšmingai padėtumėte žmonėms, privalote tai daryti. Kiti tvirtina, kad tai yra teisingumo pareiga: kiekvienam asmeniui reikia suteikti tai, kas jam priklauso. Dar kiti mano, kad mūsų prigimtinė prievolė kyla iš pareigos gerbti vieni kitus kaip orius, gebančius protauti ir laisvai rinktis individus. Vienas dalykas, su kuriuo sutinka visi prigimtinės prievolės šalininkai – kaip ši pareiga beatsirastų, ją galima įvykdyti tik paklūstant įstatymui.
Tokios prigimtinės prievolės teorijos yra kritikuojamos dėl to, kad jų loginis rezultatas gali būti kiek keistas. Pareigos padėti kitiems, skatinti teisingumą ar ginti teises gali būti priežastimis paklusti savo šalies įstatymams. Tačiau tokia priežastis galioja ir kitų valstybių įstatymams. Pavyzdžiui, jei konkrečiu atveju būtų teisingiau laikantis užsienio valstybės reikalavimų, o ne paklusti savo šalies įstatymams, pagal prigimtinės prievolės teoriją mums tą ir reiktų daryti. Kita situacija – įstatymų laužymas vardan didesnio gėrio. Pavyzdžiui, remiantis prigimtine prievole teisingumui asmuo gali būti priverstas vengti mokėti mokesčius, pinigus skiriant skurdui besivystančiosevalstybėse mažinti.
Išimtys
Tiek asociatyvinės, tiek prigimtinės prievolės teorijos gali pateisėti tam tikrus įstatymo laužymo pranešant apie netinkamą elgesį atvejus – jos pripažįsta, kad bendrą mūsų prievolę laikytis įstatymų grindžianti moralinė pareiga tėra tik viena iš kelių mūsų moralinių įsipareigojimų. Ir nors ji (tariamai) yra pakankamai svari, kad įstatymo laikytis derėtų daugeliu atvejų, yra išimčių, kuomet, remiantis kitomis moralinėmis pareigomis, asmuo turi jį laužyti.
Jei jus domina asociatyvinės teorijos, čia rasite įdomių faktų ir straipsnių. Jei jums arčiau širdies prigimtinės prievolės teorijos, su jomis artimiau susipažinsite čia. Jei jus domina teorijos, pagal kurias nėra jokios politinės prievolės laikytis įstatymų, laukite paskutinio mūsų ciklo straipsnio.