Tech & Rights

Laisvi - tačiau tikrai ne sąžiningi

Nūdienų autoritarai ir toliau organizuoja rinkimus, kuriuose dalyvauja ir tikros opozicinės partijos. Tačiau tai nereiškia, kad pastarosios turi šansą laimėti.

by Orsolya Reich
(Satoshi Kambayashi)

Pastarąsias penkiolika savaičių kas antradienį skelbėme vaizdo įrašą apie tai, kaip išgyventi autoritarizmą. Dažnai kartu įkeldavome ir straipsniuką ta tema. Rašėme, kaip autoritarai sukelia baimės ir nuolatinio pavojaus jausmą, o tada vardan „visuomenės apsaugos“ riboja mūsų teises. Rašėme, kodėl jie tikina vis dar esą demokratais (net „tikraisiais“ demokratais!), ir apie tai, kaip jie meluoja, kad išsilaikytų valdžioje. Aiškinome, kaip patikrinti, ar straipsnis, kurį skaitote, yra patikimas, ir kodėl bendruomenės privalo užtikrinti realią galimybę susipažinti su patikima informacija.

Šią, paskutinę Autoritarizmo išgyvenimo vadovo savaitę, kalbėsime apie tai, kas nutinka, kai nūdienų Europos autoritarai, sėkmingai apriboję laisves, pavertę žiniasklaidą propagandos varikliu ir perėme teismus, vis tiek nesijaučia saugūs.

Jie formaliai nepakeičia demokratijos diktatūra. Ir tikėtina, kad artimiausioje ateityje to nedarys. Tai tiesiog pernelyg rizikinga – galima sukelti didžiulį piliečių pasipiktinimą, jau nekalbant apie ES įniršį. O kai ES nepatenkinta, nuo to kenčia šalies biudžetas.

Taigi, nūdienų autoritarai ir toliau reguliariai organizuoja rinkimus, kuriuose dalyvauja tikros opozicinės partijos. Tačiau autoritarai užtikrina, kad niekas kitas nelaimėtų.

Kaip? Aišku, galima sukčiauti, tačiau Europos autoritarai paprastai veikia subtiliau – jų sprendimai iš pirmo žvilgsnio lyg ir teisėti. Viena jų mėgstamų priemonių yra rinkimų machinacijos (angl. „gerrymandering“) – rinkimų apygardų perskirstymas pagal poreikius. Kuom tai naudinga? Ogi tuom, kad galima laimėti daugumą parlamente net opozicijai surinkus daugiau balsų. Pavyzdžiui:

Picture1

(Šaltinis)

Ekspertų nuomonę, būtent tą prieš porą metų ir padarė Vengrijos „Fidesz“ partija. Bet jiems to nebuvo gana. Jie taipogi sumažino proporcingumą sistemoje, kad opozicija nebūtų kompensuojama už gudriai perbražytose vienmandatėse apygardose „prarastus“ balsus. Jie nustatė taisykles, kurios labai apsunkino opozicinių partijų bandymus bendradarbiauti. Ir jie užtikrino, kad taikyti opozicijai palankias taisykles taptų labai sudėtinga, o autoritarų konkurentams nepalankių būtų privaloma griežtai laikytis. Taigi, nors 2014 m. ir 2018 m. rinkimai buvo laisvi, jie tikrai nebuvo sąžiningi.

Kiti Europos autoritarai kiek atsilieka, tačiau greičiausiai neilgam. Lenkijos „PiS“ partija jau seka „Fidesz“ pėdomis. 2017 m. jie iš esmės pakeitė rinkimų įstatymą. Nuo 2019 m. Nacionalinės rinkimų komisijos (iš esmės už viską, kas susiję su rinkimais, atsakingos institucijos) nebesudarys teisėjai. Dabar daugumą narių skirs šalies Parlamentas, kuriame dominuoja „PiS“. Pažymėtina, kad po būsimų parlamento rinkimų komisija turės įgaliojimą perbraižyti rinkimų apygardas.

Jei nenorite, kad būtų nustekenta ir jūsų šalis, nepamirškite balsuoti šių metų Europos Parlamento rinkimuose. EP negali užkirsti kelio valstybėms narėms priimti autoritarinius sprendimus. Tačiau jei užtikrinsite, kad Parlamente dominuotų progresyvios jėgos, autoritarinės priemonės gali tapti tiesiog pernelyg sunkios įgyvendinti. Pavyzdžiui, jei pavyks užtikrinti, kad ES finansavimas priklausytų nuo to, ar šalis laikosi Sąjungos vertybių.

P. S. Čia buvo paskutinis Autoritarizmo išgyvenimo vadovo straipsnis, tačiau vos po kelių savaičių pradėsime naują ciklą apie demokratiją ir Europos rinkimus. O jau visai netrukus pakalbėsime su mūsų visų mėgstamiausiu autoritaru apie tai, ką jis planuoja netolimoje ateityje. Nepražiopsokit!