Tech & Rights

Taikūs protestai parodė, kad Rumunijoje būtina apsaugoti saviraiškos laisvę

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų po to, kai saviraiškos laisvės vieta Rumunijos Konstitucijoje buvo nupirkta krauju, žmonės ir vėl priversti už ją kovoti. Šį kartą mūšis vyksta teismuose, o kovotojai ginkluoti teisiniais ir procesiniais argumentais.

by The Association for the Defense of Human Rights in Romania – the Helsinki Committee
Romanian protesters in front of the Parliament

Rumunijos Konstitucijos 30 straipsnis

„Teisė laisvai reikšti savo mintis, nuomonę ar įsitikinimus ir teisė į bet kokią kūrybą žodžiu, raštu, vaizdu, garsu ar bet kokiu kitu viešos išraiškos būdu yra neliečiamos.“

*

Praėjus daugiau nei 20-iai metų po kovos už tai, kad Rumunijos Konstitucijoje būtų įtvirtinta saviraiškos laisvė, protestuotojai šalyje ir vėl dėl jos buvo priversti stoti į mūšį. Šį kartą mūšio laukas - šalies teismai. Visa tai lėmė pasenęs įstatymas, kuriuo valdžia mėgsta riboti konstitucinę piliečių teisę į saviraiškos laisvę. Pastaraisiais metais Rumunijos žmogaus teisių gynybos asociacija - Helsinkio komitetas (rum. „Asociatia pentru Apararea Drepturilor Omului in Romania – Comitetul Helsinki“ - APADOR-CH) keletą kartų bandė inicijuoti įstatymo Nr. 60/1991 pakeitimą.

Žodžio laisvės aktyvistas, žurnalistas Mircea Toma kartu su keletu kolegų iš organizacijos „Active Watch“ 2013 m. gegužę sudalyvavo spontaniškame susirinkime, apie kurį buvo pranešta „Facebook“ puslapyje. Mitingas vyko priešais Rumunijos parlamentą, netoli Izvoro („vandens šaltinio“) parko. Tai buvo trumpa ir taiki protesto akcija, kurios metu žmonės savo nuomonę išreiškė iš už pastatą juosiančios tvoros - į vidų jų niekas nepriėmė, kadangi tuo metu posėdžiavo viena iš pramonės komisijų. Protesto dalyviai išsiskirstė nepraėjus nė pusei valandos - tačiau istorija tuo nesibaigė. Praėjus mėnesiui po mitingo, ponui Toma ir keliems kitiems dalyviams namuose buvo pranešta, kad jie privalo sumokėti 500 lėjų (apie 110 eurų) baudą už „dalyvavimą nesankcionuotame viešame susirinkime ir atsisakymą pasišalinti iš vietos, kai to paprašė policijos pareigūnai.“

Kas iš tiesų nutiko

Ponas Toma šią baudą užginčijo Bukarešto penktosios apygardos teisme. Jis pirmininkaujančiam teisėjui pareiškė, kad tą renginį vargiai buvo galima vadinti „viešu susirinkimu“; iš tiesų tai 15 neapsisprendusių žmonių trumpam laikui sustojo ant šaligatvio greta parlamentą juosiančios tvoros. Taip, jie iš tiesų išreiškė savo nepasitenkinimą dėl to, kad žmonių išrinktų ir juos turinčių atstovauti Deputatų Rūmų pramonės komisijos narių posėdis vyko už uždarų durų.

Tame posėdyje kaip tik buvo svarstomos Kasybos įstatymo pataisos, kurios būtų leidusios privačioms bendrovėms valstybės vardu nusavinti asmenų nuosavybę tam, kad būtų galima vykdyti kasybos darbus. Šis posėdis vyko 2013 m. gegužę, prieš pat gimstant „Susivieniję išgelbėsime Roşia Montană“ judėjimui - judėjimui, kurį palaikyti į gatves suplūdo tūkstančiai žmonių. Visa, ką žurnalistas matė atvykęs į paskubomis ruošto protesto vietą, buvo tie patys keli veidai, kurie mirguliuodavo protestuose dėl aplinkosaugos klausimų.

Policininkų buvo gerokai daugiau, nei protestuotojų; jie taip pat buvo kur kas geriau organizuoti ir iškart puolė „derėtis“ dėl vienos pagrindinių teisių - teisės į saviraiškos laisvę. Dalyviams buvo liepta pasitraukti į kitą gatvės pusę, ant šaligatvio, ir nebedemonstruoti plakatų su šūkiais. Niekas nepaiškino, kuo viena kelio pusė skyrėsi nuo kitos, ar kuo protestas su plakatais skyrėsi nuo protesto be jų. Paėmę vieną plakatų į rankas ponas Toma kartu su savo kolega pradėjo žygioti į kitą gatvės pusę prie Parlamento (iš Izvor parko pusės) esančia perėja.

Jis net nepamena, kad buvo užrašyta ant plakato - tikriausiai „30 Parlamento narių nusavins 21 milijono rumunų turtą“. Prie jų išdygo du policininkai ir paprašė parodyti asmens tapatybės dokumentus; informaciją užrašę mažoje užrašų knygelėje, jie dalyviams pasakė, kad šie ne „ėjo per gatvę“, kaip tai yra apibrėžta kelių eismo reglamentuose, o tiesiog mindžiukavo vietoje.

Po poros minučių protestuotojų grupė išsiskirstė. Protestas baigėsi taip pat, kaip ir prasidėjo - taikiai. Baudas dalyviai gavo vėliau. Jas teismui apskundė APADOR-CH teisininkė Nicoleta Popescu, nusprendusi skundus pagrįsti ne tik teisės į saviraiškos laisvę pažeidimu, bet taip pat ir pareigūnų procesinėmis klaidomis. Pareigūnai nesilaikė įstatyme Nr. 60/1991 numatytos tvarkos - norėdami išsklaidyti protestuotojus, jie privalo kelis kartus garsiai ir matomai liepti protestuotojams išsiskirstyti. Ši strategija bent jau kuriam laikui pono Toma byloje pasiteisino.

Teismas liepė panaikinti ponui Toma skirtą baudą - tačiau ši nutartis buvo pagrįsta ne konstitucine teise taikiai išreikšti savo nepasitenkinimą Parlamento darbu, o tuo, kad protestuotojus sklaidydami policininkai nenaudojo garsiakalbio ir signalinių raketų.

Apie saviraiškos laisvę kalbėjo tik teisininkai ir parodymus davę nukentėjusieji; rodos, kad tai buvo tik dėl vaizdo, mat teismo nutartyje apie šiuos dalykus net nekalbama.

„Ši nutartis - ne laimėjimas demokratijai“

Kai pono Toma bauda buvo panaikinta dėl pareigūnų procesinių klaidų, jis pareiškė: „Ši nutartis - ne laimėjimas demokratijai; labai nuvilia tai, kad teismas nekreipė dėmesio į mūsų esminį argumentą dėl saviraiškos laisvės. Be abejonės, nutartį nulėmė [įstatymo Nr. 60/1991] formuluotė. Įstatymo pradžia gera - 1 straipsnis garantuoja piliečių žodžio laisvę. Deja, po to seka keletas sąlygų, kurios - kaip rodo mūsų patirtis gatvėje - prieštarauja pradžioje išdėstytiems principams. Būtina mobilizuotis ir pakeisti įstatymą Nr. 60/1991 - mums reikia pilnai piliečių žodžio laisvę galinčio apsaugoti įstatymo.

Nors pono Toma byloje demokratija ir nenugalėjo, jam pasisekė labiau, nei poniai Andreea Petrut. Ji pralaimėjo bylą prieš policininkus ir dabar turės sumokėti 2,000 lėjų (apie 440 eurų) baudą už tai, kad drįso pasinaudoti savo teise į saviraiškos laisvę.