Kiek italų paprašysi paaiškinti jų tautybės esmę, tiek skirtingų atsakymų ir išgirsi - tačiau paprašius nurodyti pagrindinius italų bruožus, visi atsakys vienodai: esame atvira ir dosni tauta.
Mes, Italijos pilietinių teisių ir laisvių koalicija, norėtume su tuo sutikti ir sakyti, kad italai nestato sienų. Deja, sienos kyla jau ne vienus metus.
Šių sienų pagrindas - populistų kalbos, kad „pirmenybę reikia teikti italams“; socialinė žiniasklaida, rašanti, kad „vyksta migrantų antplūdis“; gatvių protestai, kurių dalyviai klykia ant žmonių, kad šie grįžtų namo.
Italai tai skelbė per „Twitter“ ir per „Facebook“, jie taip kalbėjo, rėkė ir galiausiai taip ir padarė.
Italija, kuri užvėrė vartus
Tai atsitiko mažame Goro miestelyje, kuriame gyvena vos 4,000 žmonių. 2016 m. spalio 23 d. vakare keli piliečiai medinėmis užtvaromis užblokavo tris į miestą vedančias gatves, norėdami nepraleisti migrantų, kuriuos ten norėta perkelti.
Šie migrantai - 11 moterų ir 8 vaikai. Taip - moterys ir vaikai. Lygiai tokie pat žmonės, kaip ir miestelėnai, tik gimę ne Goro, o Alepe. Migrantus vežęs autobusas buvo priverstas važiuoti į kitą miestą.
Kita Italijos pusė
Tačiau yra ir dėl ko džiaugtis - šių italų elgesys neatspindi daugumos mūsų gražios šalies gyventojų vertybių.
Neapolio uoste ir gatvėse piliečiai kabino didžiausius plakatus, ant kurių buvo parašyti tik keli širdį veriantys žodžiai: „Sveiki, pabėgėliai. Neapolis - jūsų namai.“
Romos „Baobabo“ centrą įkūrė ir tvarkė migrantai ir savanoriai - jie iš netoliese gyvenusių žmonių priimdavo ir migrantams dalindavo maistą, drabužius, palapines bei čiūžinius (na, bent jau iki rugsėjo pabaigos, kai valdžia barikadavo visą vietovę).
Visi Lampedūzos gyventojai yra savanoriai, atveriantys duris migrantams, duodantys jiems maisto ir drabužių. Pietų Italijoje ir salose yra pilna pirminio priėmimo centrų ir laikinojo pirmojo priėmimo centrų, o visoje teritorijoje veikia valstyės ar NVO administruojami ilgalaikio priėmimo centrai suaugusiems ir nelydimiems nepilnamečiams.
Savanoriai iš Raudonojo Kryžiaus be poilsio dirba sudėtingiausiomis sąlygomis, kad visi būtų apgyvendinti, aprūpinti ir pavalgydinti. Italijos pakrančių sargyba ir karinis laivynas kas dieną ne tik patruliuoja mūsų pakrantes, bet ir gelbsti šimtus gyvybių. Piliečiai aukoja daiktus, skiria laiko ir pasitelkia savo įgūdžius tam, kad padėtų žmonėms, praradusiems viską, išskyrus savo gyvybę.
„Kitokių“ baimė
Po įvykių Goro mieste, daugelis valstybės institucijų ir politikų pareiškė, kad toks saujelės žmonių elgesys jiems daro gėdą. Tačiau įdomu, iš kur atsirado baimė, kuri ir privedė prie šio incidento?
Nežiūrint į tai, kad į miestą važiavo tik moterys ir vaikai, kas sukėlė Goro gyventojų ir kitu baimę, kas privertė juos atstumti migrantus? Galbūt viską lėmė tai, kaip šis klausimas rutuliojamas žiniasklaidoje - antraštėse nematyti nieko apie teigiamus migracijos aspektus ir sėkmingą integraciją.
Galbūt ši tema yra per daug politizuota, kad būtų galima vadovautis faktais. Prieštaringos ar vienpusiškos informacijos sukelta painiava tikrai verčia žmones bijoti atėjūnų iš pietų - jie jau yra „kitokie“, ne „mes“.
Tikimės, kad dosnumo ir integracijos pavyzdžiai padės užkirsti kelią baimei ir nugriauti sienas, kuriomis siekiame „apsiginti“ nuo žmonių, bėgančių nuo karo ir smurto.