Naujajai Ispanijos vyriausybei pažadėjus iš esmės pakeisti Visuomenės saugumo įstatymą (dar dėl griežtų žodžio ir susirinkimų laisvių apribojimų žinomą kaip „užčiaupimo įstatymą“), vasarą visi buvo nusiteikę optimistiškai. Tačiau dabar, reformoms pajudėjus į priekį, šis optimizmas baigia nuslopti. Parlamento svarstomos pataisos nepašalintų labiausiai žmogaus teises varžančių teisės akto dalių.
Kaip pasiekėme šį tašką?
Visuomenės saugumo įstatymą 2013 m. pasiūlė ministro pirmininko Mariano Rajoy vyriausybė. Jo vadovaujama dešiniųjų pažiūrų partija tuo metu turėjo daugumą abiejuose Parlamento rūmuose. Buvo teigiama, kad įstatymas geriau apsaugos visuomenę ir viešąją tvarką. Deja, iš tiesų juo norėta nutildyti Rajoy partijos kritikus, kai per visą valstybę vilnijo prieš taupumo priemones nukreiptos protesto bangos. Užuot reagavusi į žmonių poreikius ir reikalavimus, vyriausybė nusprendė suvaržyti piliečių teisę organizuoti taikius protestus.
Įstatymui įsigaliojus 2015 m., netruko laukti visuomenės reakcijos. Dešimtys tūkstančių piliečių dalyvavo milžiniškose demonstracijose priešais Kongresą ir kitus pastatus Madride, dažnai žodžio laisvės suvaržymą simbolizuodami per burną perrištomis mėlynomis skarelėmis arba juostelėmis. Kritikos nesibodėjo ir tarptautinė žmogaus teisių bendruomenė. 2015 m. vasario mėn. keturi Jungtinių Tautų specialieji pranešėjai (teisės į taikius susirinkimus, nuomonės ir saviraiškos laisvės propagavimo ir apsaugos, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių propagavimo ir apsaugos kovojant su terorizmu, žmogaus teisių gynėjų padėties klausimais) bendrai pasisakė prieš įstatymą, nurodydami, kad šis „baudžia už įvairius šiai pagrindinei teisei būtinus veiksmus ir elgseną, taip smarkiai ribojant galimybes ją įgyvendinti“, ir „be reikalo ir neproporcingai apriboja pagrindines laisves, kaip antai bendrą teisės į saviraiškos ir nuomonės laisvę įgyvendinimą Ispanijoje“.
„Liberties“ tinklui priklausanti organizacija „Rights International Spain“ (RIS) nuo pat įstatymo projekto laikų aršiai jį kritikavo. Be kitų spragų, RIS konkrečiai išskyrė teisių filmuoti policijos veiklą, organizuoti viešas demonstracijas ir taikiai trukdyti oficialiems veiksmams apribojimus kaip dalykus, kuriuos derėtų pašalinti, norint apsaugoti piliečių teises.
Reformų plano ydos
Dabartinė valdžia, regis, ketina neliesti daugelio probleminių įstatymo dalių. Iš pradžių ketinta atsisakyti draudimo fotografuoti ir filmuoti policininkus, tačiau dabar jis lyg ir liks, bent kažkokiu pavidalu. Tam nėra jokios priežasties. Dirbančių policininkų fotografavimas ar filmavimas – vienas geriausių būdų priversti įgaliojimais piktnaudžiaujančius pareigūnus atsakyti už savo veiksmus. Ir kiek keista, kad žmones saugantys profesionalai priešinasi priemonėms, kurios pasyviai ir taikiai užtikrintų atskaitomybę ir skaidrumą. Negana to, be „užčiaupiančio įstatymo“ jau egzistavo teisiniai mechanizmai, leidžiantys bausti asmenis, kurie netinkamai naudoja policininkų nuotraukas ir jiems pakenkia.
Kitos galimai nepaliestos probleminės dalys – draudimas organizuoti taikius susirinkimus priešais Kongreso ar Senato rūmus, kai parlamentarai posėdžiauja, taip pat draudimas spontaniškai burtis į susirinkimus. Abu šie draudimai pažeidžia pagrindinę teisę į susirinkimų laisvę. Parlamentas bei kiti viešieji pastatai – tai pačios tinkamiausios vietos žmonėms skųstis savo vyriausybe. Jei naktį visą dieną vemčiau dėl kebabo, apie tai nesiskųsčiau batų krautuvėje. Valstybė yra įpareigota saugoti tokias demonstracijas, net ir spontaniškas. Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisės į susirinkimus klausimais rekomendavo visoms valstybėms savo aiškiai „teisiškai pripažinti“ spontaniškas asamblėjas.
Dar viena įstatymo nuostatų sukelta problema – tai, kad ji labai neaiškiai baudžia trukdžius oficialiems veiksmams (kas apima viską nuo futbolo rungtynių iki iškeldinimo). Įstatyme rašoma:
„Veiksmai, kuriais siekiama trukdyti bet kokiai valdžios institucijai, valstybės tarnautojui ar oficialiai įmonei teisėtai vykdyti savo funkcijas, laikytis administracinių ar teisminių susitarimų ar sprendimų arba juos vykdyti, jeigu jie vykdomi ne teisės aktų numatyta tvarka ir nėra nusikaltimas.“
Tačiau kas tie „trukdantys veiksmai“? Įstatyme tai nenumatyta, kas suteikia policijai itin daug diskrecijos. Dažnai šia nuostata siekiama nubausti visiškai taikų ir teisėtą elgesį demokratinėje visuomenėje. Ir apskritai, kam šis draudimas reikalingas? Kokią vertybę siekiama apsaugoti? „Copa del Rey“ šventenybę?
Šiems ir kitiems pažeidimams „užčiaupiančiame įstatyme“ numatytos absurdiškos bausmės. Remiantis Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, „Amnesty International“ paskaičiavo, kad įstatymo galiojimo metu dėl jo pažeidimų vidutiniškai kas dieną buvo suimta po 80 žmonių. Viso sumokėta per 25 milijonus eurų baudų. Tačiau iš tiesų stebina, kad šis skaičius toks mažas, mat įstatyme numatytos nemenkos sankcijos: 30,000-600,000 eurų už dalyvavimą neautorizuotame proteste; 600-300,000 eurų už bandymą trukdyti asmens iškeldinimui; 600-300,000 eurų už trukdymą viešam renginiui; iki 30,000 eurų už policijos pareigūnų „negerbimą“. Tokios sumos nėra griežtos – jos tiesiog žiaurios.
Dar ne vėlu
Vyriausybei dar ne vėlu įsiklausyti į piliečių bei teisių gynėjų nuogąstavimus ir įgyvendinti žmogaus teisių situaciją Ispanijoje patobulinti galinčias reformas. Jau aišku, kad „užčiaupiančiam įstatymui“ nepavyko nei ciniškai nutildyti kritikų, tiek apsaugoti visuomenės.
„Nors jo iš vis nederėjo priimti ir reiktų nuo jo nukrypti, Visuomenės saugumo įstatymo reforma yra gera proga įstatymų leidėjams užtikrinti tarptautinių žodžio laisvės ir taikių susirinkimų laisvės normų įgyvendinimą“, - kalbėjo „Rights International Spain“ direktorė Lydia Vicente.
Ir iš tiesų, įgyvendinę RIS rekomendacijas įstatymų leidėjai apsaugos pagrindines teises šalyje nepakenkdami piliečių saugumui.
Dar ne vėlu išsakyti savo nuomonę ir pakreipti reformą mums palankia linkme.