Telekomunikacijų duomenų saugojimą reglamentuojantis įstatymas Vokietijoje buvo priimtas 2008 m., tačiau 2010 m. šalies Konstitucinis Teismas jį pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; vėliau, 2014 m., atitinkamą ES telekomunikacijų duomenų saugojimo direktyvą negaliojančia savo sprendimu pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Vokietijos vyriausybė tikina šiuos sprendimus gerbianti, tačiau su jos teiginiais nesutinka federalinis duomenų apsaugos komisaras.
Kurie duomenys bus saugomi?
Pagal naujojo įstatymo projektą, telekomunikacijų bendrovės privalės žymėti, kas kam, kada, kaip ilgai ir iš kur skambina. Bus išsaugomi telefono numeriai ir IP adresai, tačiau ne pačių pokalbių turinys. Lyginant su 2008 m. įstatymu, numatytas ir trumpesnis ilgiausias galimas saugojimo terminas.
Taip vadinamuosius srauto duomenis galima saugoti iki 10-ies savaičių, tačiau viena naujovė yra tai, kad informacija apie skambinančio asmens vietovę gali būti saugoma iki keturių savaičių. Tokia informacija nurodytų artimiausią mobiliojo anteną skambinančiam ar prie interneto prisijungiančiam asmeniui.
Kame problema?
Duomenų saugojimas iš esmės grubiai pažeidžia pagringines ir žmogaus teises ir gali būti leidžiamas tik tam tikromis sąlygomis. Tą byloja Vokietijos Pagrindinio įstatymo 10 straipsnis (korespondencijos, žinučių ir telekomunikacijų privatumas), Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniai (teisė į privatumą ir asmens duomenų apsauga), taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (teisė į privatumą).
Tai, kad Vokietijos Pagrindinio įstatymo 10 straipsnio pažeidimas yra neišvengiamas, būtina įrodyti iš anksto, tačiau kritikai rimtai abejoja, ar būtina rinkti visų gyventojų privačius duomenis. Jų teigimu, nėra įrodymų, kad dėl telekomunikacijų duomenų rinkimo ikiteisminis tyrimas tampa veiksmingesnis. Policija ir teismai ir taip gali (bent jau dalinai) naudotis elektroniniame pašte ar „Facebook“ paskirtyje saugoma informacija.
Vokietijos Federalinis Konstitucinis teismas savo nutartyse yra nurodęs, kad valstybė privalo užtikrinti, jog priemonių visuma neprilygtų visiškai stebėsenai - net ir tuo atveju, kai pavienės priemonės savaime būtų teisėtos.
Deja, įstatymo projektu būtent to ir siekiama. Ekspertai čia įžvelgia saugomos informacijos keliamą pavojų - gebėjimą sudaryti itin tikslų tinklą ir itin detalų judėjimo modelį, kas leistų tiksliai spėti apie mobiliuosius telefonus naudojančių asmenų privačius gyvenimus. Čia rastųsi informacija apie asmens kasdienius įpročius, buveinę ir socialinę aplinką.