Tech & Rights

Rasizmas ir ksenofobija: tobula priežastis laisvei užgniaužti

Daugelis Europos valstybių naudojasi baime prieš pabėgėlius, kad pateisintų visų žmonių teisių ir laisvių apribojimą.

by Moha Gerehou

Prieš kurį laiką Europoje įvyko pokyčiai (į blogąją pusę) ir garsiai liaupsintos demokratijos bei Vakarų vertybės tyliai, ramiai paliko mūsų pasaulį.

Pastaraisiais metais ypač paaštrėjusi migracijos krizė privertė Europos institucijas atskleisti tikrąjį savo veidą. Šios institucijos vis mažiau ir mažiau panašios į Sąjungą - kuo toliau, tuo labiau tai panašu į konglomeratą, kur kiekviena šalis „kovoja už save“.

Ekstremistinės kalbos

Užuot nesivėlę į migracijos krizę, politikai ją išnaudoja siekdami rinkėjų palankumo: mobilizuoja ksenofobiškas ir rasistinės diskusijas, atkakliai stengiasi pakreipti Europos politiką į radikalią dešinę, kad ji būtų artimesnė Marine Le Pen pamokslams, o ne ES pradžioje vyravusiam į integraciją ir Sąjungą orientuotam požiūriui.

Su žiniasklaidos pagalba neapykantos kupinos politinės kalbos nepaliauja sieti migrantų su terorizmu ar nusikalstamumu (pavyzdžiui, seksualine agresija, vagystėmis ar smurtu) ir galiausiai įsismelkia į gyventojų sąmonę. Šie savo ražto sutinka su drastiškais teisių ir laisvių apribojimais - tiek migrantams, tiek ir kitiems.

Prancūzijos policininkai prie Karnavalo karaliaus eksponato. Policininkai buvo išstatyti vykdant „Vigipirate“ saugumo planą, priimtą po mirtinų 2016 m. vasario 15 d. išpuolių Nicoje. (REUTERS/Eric Gaillard)

Siekis užtikrinti saugumą ir apsaugoti Europos bei demokratijos vertybes sukuria tobulą klimatą Europos politikai akimirksniu griauti teises ir laisves, kurioms iškovoti prireikė daugybės metų.

Sienų uždarymas

Tai, kad buvo pradėta abejoti besiene Šengeno erdve, yra bene rimčiausias pavyzdys, kaip rasizmas, ksenofobija ir teisių bei laisvių varžymas veikia tarpusavyje. Kai kurios šalys (ypač blogėjant pabėgėlių krizei) nusprendėme daryti išimtis ir atkurti vidaus sienas.

Vokietija taip pasielgė pasienyje su Austrija - a priori, ši priemonė laikina, tačiau tikėtina, kad ji niekur nedings. Austrija pastatė tvorą (kaip ir Ispanija!) pasienyje su Slovėnija. Paskatinta išpuolių Paryžiuje, Prancūzija įvedė (iš principo „išskirtines“) oro uostų ir pasienio kontrolės priemones. Norvegija seka Prancūzijos pavyzdžiu, daugiausia dėmesio skirdama šalies uostams. Bendras veiksnys - valdžia naudoja baimę įvairiomis jos formomis.

Naujų įstatymų banga

Tačiau net ir tuo metu, kai sienos po truputį užsidaro, Europos šalys negaišta laiko kurpdamos rasizmu, ksenofobija ir daugeliu atvejų islamofobija grįstus teisės aktus. Šias nuotaikas įkvėpė teroristų išpuoliai, o kursto politikų žodžiai.

Taip Europos Sąjunga priėjo prie to, kad tiesiog tyloje stebi, kaip valstybės narės priima tokius įstatymus, kaip antai neseniai Danijoje - šis leidžia valstybei konfiskuoti atvykusių pabėgėlių pinigus, papuošalus ir kitą turtą. Įstatymo tikslas - užtikrinti, kad Danija nebūtų tokia patraukli pabėgėliams ir tokiu būdu sumažinti jų srautą į šalį.

Vengrija taip pat sugriežtino įstatymus - neregistruotiems asmenims šalyje gresia iki trejų metų kalėjimo, o bandžiusiems kirsti sieną ar griauti bet kurią pasienyje su Serbija pastatytos 175 kilometrų ilgio tvoros dalį gali kliūti iki penkerių metų laisvės atėmimo.

Vokietija priėmė įstatymą, pagal kurį pabėgėlio statuso negavusiems prieglobsčio prašytojams du metus neleidžiama teikti prašymo dėl šeimos suvienijimo - net ir tuo atveju, kai jie gauna pagalbą dėl humanitarinių priežasčių.

Už bandymus kirsti sieną ar gadinti 175 km ilgio tvorą palei sieną su Serbija Vengrijoje gresia laisvės atėmimas.

Ispanija neatsiliko nuo kitų: po Paryžiaus išpuolių ji patvirtino Kovos su džihadu paktą - dokumentą, kuris savo mintimi veik nesiskiria nuo JT jau kritikuoto taip vadinamo „burną užčiaupiančio įstatymo“ (specialieji pranešėjai perspėjo, kad „kyla grėsmė, kad dėl jo bus pažeistos asmenų pagrindinės teisės ir laisvės“). Politikai ir vėl naudojasi proga - dangstydamiesi siekiais užtikrinti saugumą, jie priima visų (tačiau ypač tam tikrų grupių) teises ribojančius įstatymus. Kaip kad aiškino pranešėjai Kovos su džihadu paktas „gali kriminalizuoti elgesį, kuris pats savaime nėra teroristinis“ arba net lemti „neproporcingus žodžio laisvės apribojimus.“

Pasyvumas

Tai - tik keletas pavyzdžių, kaip Europoje dėl migrantų krizės ir teroristinių išpuolių suvešėjęs rasizmas ir ksenofobija leidžia neapykantos kupinoms politinėms kalboms klestėti ir įsišaknyti viešojoje sferoje.

Prisidengus nacionalinio saugumo užtiktinimu ir pažadėjus išsaugoti demokratines ir Vakarų vertybes iš tiesų galima po truputį ardyti teises ir laisves taip, kaip kitais atvejais nebūtų priimtina. Piliečiai į tai reaguoja pasyviai, kai kiekvieno apribojimo atveju mažų mažiausiai turėtų bent jau bandyti išsaugoti ir puoselėti savo sunkiai iškovotas teises.

Moha Gerehou - su rasizmu kovojantis aktyvystas ir žurnalistas, dirbantis su žmogaus teisių ir migracijos klausimais.