Sąvoka „žmogaus teisės“ reiškia elgesio normas, užtikrinančias asmeniui galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Kalbant bendrai, žmogaus teisės saugo keturi skirtingus mūsų gyvenimo aspektus:
- Šeimos gyvenimą. Žmogaus teisės leidžia mums kontroliuoti savo asmeninę erdvę ir laisvę ir saugo mus nuo valstybės kišimosi. Pavyzdžiui - teisė į privatumą, teisė į nuosavybę, teisė į laisvę.
- Viešą gyvenimą. Žmogaus teisės leidžia mums įtakoti mūsų visuomenės valdymą. Pavyzdžiui - teisė balsuoti, teisė į žodžio laisvę arba teisė protestuoti.
- Darbą. Žmogaus teisės saugo mus nuo išnaudojimo ar netinkamo elgesio darbo vietoje. Pavyzdžiui - teisė į saugias darbo sąlygas ir mokamas atostogas.
- Gyvenimo kokybę. Žmogaus teisės užtikrina mūsų esminius materialinius poreikius ir suteikia galimybę padėti sau tobulinti savo sugebėjimus ir būti naudingiems visuomenei. Pavyzdžiui - teisė į sveikatos priežiūrą, švietimą ar kultūrą.
Žmogaus teisės neleidžia asmeniui daryti viską, ko jis tik nori. Kiekvieno asmens teisės privalo būti suderintos su visų kitų teisėmis. Pavyzdžiui, tai, kad jūs turite teisę į žodžio laisvę, nereiškia, kad vidury nakties prie savo buvusiosiojo ar buvusiosios langų galite visa gerkle plėšti Jackson 5 gabalą „I want you back“ (liet. „Noriu tave susigrąžinti“). Net jei ir esate šventai įsitikinę, kad išgirdus jus mėgdžiojant mini-Maiklą buvusysis ar buvusioji supras, kokia kvailystė buvo išsiskirti su jumis, jie (ir, beje, jų kaimynai) turi teisę į privatumą. Susimildami, tiesiog parašykite jiems laišką.
Iš kur atsirado žmogaus teisės?
Žmogaus teisių idėjos nėra naujas fenomenas. Daugumą jų galima rasti senuose filosofijos knygose bei daugelyje religijų. Trumpai tariant, žmogaus teisės yra atsakas į klausimus, kurie kamavo žmoniją nuo pat gyvenimo organizuotose grupėse pradžios: Kaip žmonėms reikia elgtis vieni su kitais? Kaip tvarkytis visuomenei? Kas yra sąžiningumas? Ką reiškia gerai gyventi? Ar galima išgydyti žmones nuo potraukio Džastinui Byberiui ir grupei One Direction?
Sąvoka „žmogaus teisės“ plataus pripažinimo sulaukė ir buvo pradėta naudoti po Antrojo pasaulinio karo. To laikotarpio žiaurumai prieš žmones šokiravo šalių vyriausybes. Jos taip pat manė, kad karą lėmė ir tai, jog kai kurios vyriausybės galėjo laisvai mindyti žmogaus teises - pavyzdžiui, pasitelkiant neapykantą prieš mažumas, arba kalinant žalingai propagandai nepritariančius žmones ar cenzūruojant nepaklusnią literatūrą. Kai po karo visus apėmė kaltės jausmas, vyriausybės ėmė sudarinėti tarptautinius susitarimus, kuriuose buvo nurodytos pagrindiniai apsaugos standartai - „žmogaus teisės“.
Pirmasis tarptautinis dokumentas, kuriame yra pateiktas bendras žmogaus teisių sąrašas, yra kilęs iš Amerikos (kalbame ne tik apie JAV! Ši sąvoka bendrai apima Šiaurės, Centrinę ir Pietų Ameriką): 1948 m. priimta Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija. Vėliau tais pačiais metais buvo priimta ir Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, o po jos 1950 m. sekė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.