Tech & Rights

Du dr. Džekilo veidai: diskusija dėl šydų draudimo

Žmogaus teisių ir religijos laisvės ekspertė dr. Eugenia Relaño analizuoja esamą teismų praktiką dėl visiškai veidą dengiančių šydų draudimo.

by Rights International Spain
Photo: Jo Christian Oterhals - Flickr/CC content

Prieš keletą mėnesių „Rights International Spain“ (RIS) paskelbė išsamią Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo byloje S.A.S. prieš Prancūziją analizę. Ši žmogaus teisių ir religijos laisvės ekspertės, daktarės Eugenia Relaño analizė priklauso straipsnių ciklui „Teisiniai debatai“. RIS spausdintus šio ciklo straipsnius parengė organizacijai nepriklausantys mokslininkai.

Šioje konkrečioje byloje teismas nustatė, kad absoliutus draudimas viešoje erdvėje dėvėti pilnai veidą dengiančius šydus neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Konvencijai. Kadangi dabar, Nyderlandų vyriausybei paskelbus planus priimti panašų draudimą - kurį kai kurie sektoriai grindžia minėtuoju EŽTT sprendimu - visoje Europoje atsinaujino diskusijos dėl šydų, nusprendėme perspausdinti aukčiau pateikto straipsnio dalį, kurioje teismo argumentus išnagrinėjusi ekspertė pateikia savo išvadas.

----

Bylos S.A.S. prieš Prancūziją nutartyje išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo argumentai dėl draudimo dėvėti pilnus šydus viešose erdvėse yra teisiškai nenuoseklūs ir atspindi grubų, paviršutinišką nusistatymą. Tai, kad jiems trūksta tvirto teisinio pagrindo, kompensuojama bandymu apeliuoti į emocijas, ką papildomai sustiprino žiniasklaida. Teisinės sistemos tikslas yra pašalinti bet kokį teisinį netikrumą ir nustatyti, kaip teisės aktų taikyme figūruoja diskrecija (šiuo konkrečiu atveju - gebėjimo naudotis teise apribojime). Bendras draudimas dėvėti pilnus šydus viešose vietose kelia abejonių tiek iš teisinės, tiek iš praktinės pusės, daugiausia dėl to, kad jis nėra būtinas: jau yra numatyti konkretūs daliniai apribojimai, kurių užtenka norint užtikrinti elementarią pagarbą visuomenės saugumui ir viešąjai tvarkai. Primename, kad pasipiktinimas, tam tikros praktikos nesupratimas ar atstumties jausmas jos atžvilgiu nesudaro pagrindo riboti esmines teises. Kaip yra nurodęs pats Europos Žmogaus Teisių Teismas, saviraiškos laisvės negalima varžyti vien dėl viešosios nuomonės kaprizų; jei tai būtų tiesa, užtektų menkiausio sutrikdymo, kad tiek saviraiškos laisvė, tiek susirinkimų laisvė taptų nebeigyvendinama praktikoje. Proporcingumas yra vienas kertinių žmogaus teisių teorijos elementų. Negalima kurios nors teisės grįsti „neatidėliotina socialine būtinybe“, jei ši būtinybė kyla iš tokių teisiškai neapibrėžtų sąvokų, kaip antai „gyvenimas kartu“.

Verta paminėti, kad teismas nustatė, jog Prancūzijos įstatymo tikslas pats savaime buvo teisėtas, t.y. kitų asmenų teisių apsauga, o konkrečiai - būtinų sąlygų numatymas, kad asmenims būtų užtikrinta galimybė „gyventi kartu“. Jei pripažįstame šį argumentą, atsiranda nauja meta-teisinė sąvoka - „gyvenimas kartu“ - kuria visuomenės dauguma morališkai primeta savo viešo padorumo normas, dėl ko gali būti bandoma pateisinti pilnos asmeninės laisvės suvaržymą. Tai, savo ruožtu, pavojingai linksta link totalitarizmo ir neteisėto valstybės kišimosi į žmogaus orumo apibrėžimą, kuris privalo būti griežtai asmeninis ir niekam kitam neperleidžiamas veiksmas, priklausantis išimtinai tik pačiam asmeniui. Iš teisinės pusės, orumo negalima eksternalizuoti ir paversti „gyvenimo kartu“ viešosios etikos norma, siekiančia apsaugoti asmenis nuo jų pačių orumo ir naudojimosi savo pačių teisėmis ar pagrindinėmis laisvėmis. Tai teisiškai neturi prasmės ir aiškiai gali tapti įrankiu opresijai.

Byloje S.A.S. prieš Prancūziją EŽTT pasiekė kiek nesveiką teisminio aktyvizmo lygį - teismas pateisino bendrą draudimą remdamasis numanomais gyvenimo kartu reikalavimais - galbūt ir palaikomais visuomenės daugumos, tačiau neturinčiais tvirto teisinio pagrindo. Pagal apibrėžimą teisių apribojimas privalo būti proporcingas konkrečios situacijos aplinkybėms; bendras apribojimas grįndžiamas ne aplinkybėmis, o paprastų paprasčiausiu draudimu viešai džiaugtis įvairiomis laisvėmis. Deja, šiuo atveju EŽTT nustelbė ir savo praktiką, mat dar byloje Eweida ir kiti prieš Jungtinę Karalystę teismas yra nustates, kad teisė viešai skelbti savo religiją yra viena pagrindinių teisių ne tik todėl, jog sveikos demokratinės visuomenės privalo toleruoti ir palaikyti pliuralizmą bei įvairovę, tačiau ir todėl, kad asmenys, kurių gyvenimuose religija vaidina pagrindinį vaidmenį, turi teisę apie savo įsitikinimus pranešti kitiems.

Kaip kad nurodė Thomas Hammarberg, buvęs Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras: "Faktas, kad viešos diskusijos ne vienoje Europos šalyje beveik išimtinai sukosi apie drabužį, kuris yra suprantamas kaip islamo dalis, leido atsirasti prielaidai, kad iš tiesų taikomasi į vieną konkrečią religiją. Kai kurie argumentai aiškiai buvo islamofobiški ir tikrai nepadėjo užmegzti ryšių ar skatinti dialogą.“ Dėl visuomenės daugumos interesų šios moterys ne tik kad atsidūrė šizofreniškoje situacijoje - uždarytos namuose, tarsi pačios būtų kaip koks baisus ponas Haidas; visuomenė puikuojasi „gyvenimo kartu“ sąvoka, paremta tikra dr. Džekilo išpažįstama „vieša etika“ - padaro, kuris slepia savo vidinius prieštaravimus ir baimes.

Šie draudimai neproporcingai engia vieną konkrečią bendruomenę - musulmones - ir tokiu būdu smarkiai pažeidžia nediskriminavimo dėl įsitikinimų, religijos ir lyties principą. Taip ir nebuvo įrodyta šių priemonių būtinybė norint užtikrinti visuomenės saugumą. Priešingai, šis draudimas parodė, kaip įstatymai gali būti priversti paklusti baimės kultūrai, spėlionėms dėl aprėdo ir stereotipams, užmaskuotiems teisiniuose argumentuose, kas yra labai pavojinga pliuralistinei ir sveikai demokratijai.

Pilną „Teisinių debatų“ straipsnį ispanų kalba rasite čia.