EU Watch

Padarykime taip, kad demokratija vėl būtų didi!

Ką daryti susidūrus su stipriu populizmu? Galbūt atsakymus rasime XX a. paskutiniame dešimtmetyje išleistame bestseleryje.

by Orsolya Reich

Džihadas prieš „McPasaulį“

JAV politologas Benjaminas R. Barberis savo 1996 m. išleistame bestseleryje „Džihadas prieš McPasaulį“ teigė, kad dėl mūsų palankumo grumiasi dvi vienodai stiprios jėgos. „McPasauliu“ Barberis metaforiškai apibūdino viską homogenizuojančią, pelno siekiančią ir higieniškai efektyvią pasaulinio kapitalizmo dvasią. „Džihadu“ jis pavadino atsaką į šį procesą: etnocentrinį susiskaldymą į gentis, vietinės neapykantos augimą ir norą grįžti į „pasaulį, kuris egzistavo prieš kosmopolitinį kapitalizmą – pasaulį, kuriam būdingos religinės paslaptys, hierarchinės bendruomenės, tvirtos tradicijos ir istorinis sąstingis.“ Dėl „McPasaulio“ įtakos šalių sienos tampa pažeidžiamos iš išorės, dėl Džihado – iš vidaus. Barberis manė, kad „McPasaulis“ galiausiai įveiks Džihado anti-modernumą ir ilgainiui liks vienintele ideologija. Tačiau dėl to autorius nedžiūgavo – jo nuomone, nacionalinė valstybė buvo geriausias būdas įgyvendinti demokratiją. Kadangi tiek Džihadas, tiek „McPasaulis“ tokį modelį griovė, demokratijai nebūtų naudingas nei vienos iš šių ideologijų pergalė.

Ar dėl atgimusio polinkio skaldytis į gentis gimė „Džihadas 2.0“?

Aišku, dabar Barberio teiginys, kad tiek nacionalinę valstybę, tiek pačią demokratiją gniaužia „McPasaulio“ ir Džihado priešprieša, yra kiek iššaukiantis. Negana to, užtenka apsidairyti aplinkui, kad suprastum, jog idėja kiek neatitinka tikrovės. Tiek „McPasaulis“, tiek Barberio apibūdintas Džihadas vis dar egzistuoja, tačiau kai kurių šalių politiniai lyderiai sugebėjo vietinį susiskaldymą gentimis paversti nacionaline ideologija. Nacionalizmas iš esmės grįžo kaip „Džihadas 2.0“. Tikėtina, kad britai paliks Europos Sąjungą. JAV prezidentas šalies pietuose nori statyti sieną prieš imigrantus, o Vengrijos ministras pirmininkas jau tai padarė. Ar reiktų tuo džiaugtis? Ar reiktų džiaugtis Barberiui? Juk nacionalinės valstybė vėl sustiprėjo, o kadangi ji geriausiai įgyvendina demokratiją, prežastis švęsti lyg ir egzistuoja.

Progresyvūs europiečiai privalo skubėti, kad atsilaikytų

Kiek keista klausti, ar Barberis dėl to turėtų būti laimingas (įvykiai iš tikrųjų jo nedžiugino). Šie lyderiai, taip vadinamieji populistai autoritarai, gali teigti, neva statydami sienas gina savo tautų suverenumą. Anot jų, tėvynė turi būti aukščiau visko. Jie gali sakyti, kad atstovauja daugumos („tikrųjų piliečių“) valią, kad jie yra vieninteliai tikri demokratai. Tačiau mažai įrodymų, kad tai tiesa. Vietoj to autoritarai dar labiau skatina neapykantą ir baimę, o mūsų pažeidžiamumą nukreipia prieš mus pačius ir taip įtvirtina savo galią.

Laimei, karas su populistais autoritaritarais dar nepralaimėtas. Tačiau mums, progresyviems europiečiams, reikia nedelsti. Jei norite sužinoti, kodėl būtina skubėti ir kokia politika ilgainiui padės mums išplėšti pergalę, kviečiame nemokamai parsisiųsti naująją mūsų advokatavimo vadovo Israelio Butlerio knygą.