Tech & Rights

Laisvės nebus be laisvos spaudos

Politikų požiūris galbūt ir nepakito, tačiau to paties negalima pasakyti apie žiniasklaidą. Dabar ja naudotis (ir piktnaudžiauti) lengviau, nei bet kada.

by Eva Simon

Net demokratiškai išrinkti autoritarai mėgsta kaltinti žiniasklaidą, kai ši atskleidžia jų melą, korupciją ar tamsiausias paslaptis. Čia nieko naujo. Tas pats vyko prieš beveik šimtą metų. Kaip neseniai publikuotame savo straipsnyje rašė Timotis Snyderis (garsios knygos „Juodoji žemė: holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ autorius), XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijos naciai fraze „Lügenpresse“ siekdavo diskredituoti jų veiklą aprašančius žurnalistus. Kaip jau turbūt atspėjote, „Lügenpresse“ reiškia „netikras naujienas“. Tais laikais nacių politikai šia fraze svaidydavosi lygiai taip pat, kaip tai daro ir mūsų politikai. Ypač blogą įprotį tą daryti turi Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Politikų požiūris galbūt ir nepakito, tačiau to paties negalima pasakyti apie žiniasklaidą. Dabar kaip niekad lengva tapti žiniasklaidos dalyviu. Dabar, kai egzistuoja internetas, galima lengvai išgirsti bet ką, kas turi net ir sąlyginai nedidelį reklamos biudžetą. O kas turi daugiau pinigų už autoritarų draugelius, nupenėtus pernelyg brangių viešųjų pirkimų sutarčių, kurių konkursai klastojami? Jie už šias nelegalias lėšas perka vasarnamius, prabangiai keliauja po pasaulį, tačiau kartu daro ir kai ką kita: superka nepriklausomas šalies žiniasklaidos priemones. Autoritarai (po teisybei, visi politikai) žino, kad jei kontroliuoji, ką rinkėjai mato ir girdi, kontroliuoji ir šių nuomonę viešosios politikos klausimais bei balsavimo tendencijas.


Transliuotojai – draugeliai

Situaciją komplikuoja ir tai, kad patys gyvename savo burbuliukuose. Dažnai apie politikus skaitome, naujienomis dalinamės tik tuomet, kai šia informaciją gauname iš draugų ar šeimos narių. Mus nervina, kai kažkas liaupsina „kitą pusę“, tad mes tokią informaciją filtruojame. Arba už mus tai daro „Facebook“ algoritmas. Tai mūsų tendencija skaldytis į gentis – kai įsitikiname, kad kiti yra priešai, labai sunku šią nuomonę pakeisti. Mėgstame girdėti, kuo tikime, norime, kad draugai ir žiniasklaida mus palaikytų. Šie du elementai atkerta asmenis nuo tikrovės ir apriboja jų informacijos šaltinius.

Tam ypač lengva pasiduoti, kai informacija ateina iš numanomai patikimo šaltinio – kad ir vyriausybės (bent jau netiesiogiai). Šiandienos autoritarai skleidžia propagandą per savo draugelių žiniasklaidos priemones. Jie superka naujienų kompanijas, reklamos agentūras ir spaustuvės.

Geras žinia ta, kad visada lieka bent keli žurnalistai, kurie nesibodi užduoti svarbių klausimų ar prašyti suteikti jiems viešą informaciją. Ir kaip autoritarai vertina šiuos keistuolius? Atspėjot – vadina juos melagiais, stumiančiais „netikras naujienas“. Tada jie priima dar daugiau tokius asmenis nutildančių (ar net ką blogiau darančių) įstatymų. Vengrijoje žurnalistai yra neįleidžiami į Parlamentą. Maltoje, Slovakijoje, Bulgarijoje ir Rusijoje smalsuoliai paprasčiausiai žudomi.

Prašyčiau pliuralizmo!

Štai tokia ir ta situacija. Problemos neišspręsime vien tik kovodami su netikromis naujienomis, kas tik stiprina autoritarų sukurtą diskursą. Vietoj to reikia daryti tai, ko jie nenori, kad darytume: užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą, konkurenciją ir laisvą informacijos tėkmę. Jei to neužtikrinsime, vyriausybės ir toliau manipuliuos vieša nuomone, propaguos prieš žmogaus teisių vertybes ir kertinius demokratijos organus (kaip antai teismai, NVO ir nacionalinės žmogaus teisių institucijos) nukreiptą politiką. Jie siekia tik vieno. Ne, ne piliečių apsaugos ar gerovės. Jie siekia likti valdžioje. Taip, tik to!

Atėjo laikas ES institucijoms ir demokratinėms vyriausybėms numatyti priemones ir teisinius standartus tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu – užtikrinti tinkamą aplinką laisvai ir daugialypei žiniasklaidai.