Ponas Abdu - Sofijoje gyvenantis Sudano pilietis. 2003 m. jį besilankantį prekybos centre užpuolė jaunų bulgarų gauja. Vienas iš užpuolikų jį parvertė ant žemės ir pradėjo jį spardyti, pravardžiuodamas „purvinu nigeriu“, o kitas išsitraukė peilį - laimei, ponui Abdu pavyko pasprukti jaunuoliui dar nespėjus ginklu pasinaudoti. Netrukus po to apie įvykį buvo pranešta policijos patruliui, kuris sulaikė poną Abdu užpuolusius paauglius - jie policijai jau buvo žinomi kaip skustagalviai.
Įvykio pasekoje buvo pradėtas tyrimas. Policija apklausė vieną iš užpuolikų ir liudininką. Be to, buvo atliktas medikų tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad pono Abdu žaizdos kilo dėl sumušimo. Nepaisant viso to, prokuratūra atsisakė kelti bylą dėl „su rasizmu susijusio smurto vykdymo“ - veiklos, kuri pagal Bulgarijos baudžiamąjį kodeksą laikoma nusikalstamu. 2007 m. ponas Abdu apskundė prokuroro sprendimą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad liudininkas girdėjo žeminančius užpuolikų šauksmus. Jų apranga taip pat nekilė abejonės dėl jų kėslų (vienas jaunuolių dėvėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis su atvaizduota svastika). Prokuroras šio skundo nepatenkino.
Ponas Abdu tuomet pateikė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, pareikšdamas, jog buvo pažeisti Žmogaus Teisių Konvencijos 3 (draudimas su žmogumi elgtis nežmoniškai ar žeminant jo orumą) ir 14 (bet kokios diskriminacijos draudimas) straipsniai, kadangi pirminio proceso metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad išpuolis buvo motyvuotas rasizmo. Pono Abdu nuomone, taip pasielgta dėl to, kad teisėsaugos institucijose vyravo nepakantumas.
Teismas pabrėžė, kad nežmoniškas ar žmogaus orumą žeminantis elgesys taip pat gali būti rasistinės diskriminacijos dalimi. Nepaisant Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl pačio pažeidimo pripažinimo, kai nusikaltimas įvykdomas dėl rasinės neapykantos, tai privalo būti laikoma sunkinančia aplinkybe, į kurią būtina atsižvelgti ir ją išnagrinėti tyrimo metu. Minėtu atveju nebuvo jokių abejonių, kad išpuolis įvyko dėl rasizmo. Policijai užpuolikai buvo žinomi kaip skustagalviai, garsėję savo ksenofobiškais įsitikinimais. Konvencijos 3 straipsnis įpareigoja valstybes nustatyti tokią tvarką, kuri saugotų žmones nuo nežmoniško ir orumą žeminančio elgesio; valstybės taip pat privalo užtikrinti, kad tyrimo procesui nebus kliūčių veiksmingai nubausti užpuolikus. Teisėsaugos institucijos privalo kruopščiai išnagrinėti visus rasistinius motyvus vykstančiuose procesuose. Jei nėra skirstoma, ar užpuolimas buvo motyvuotas rasizmo, ar kitų motyvų, tuomet yra pažeidžiamas 14 Konvencijos straipsnis. Nepaisant to, kad Bulgarijos teisės aktuose neapykantos paskatinti nusikaltimai yra apibrėžti ir jiems numatytos griežtesnės bausmės, tyrimą vykdžiusios atsakingos institucijos savo darbą atliko nepakankamai rūpestingai. Atrodė, kad joms terūpėjo sužinoti, kas pradėjo muštynes. Teismas nustatė, kad dėl tokio požiūrio buvo pažeisti Konvencijos 3 ir 14 straipsniai.
Kaip ir Bulgarijoje, Lenkijos baudžiamojoje teisėje yra numata baudžiamoji atsakomybė už neapykantos paskatintus nusikaltimus (tame tarpe ir baudžiamojo kodekso 119 ir 257 straipsniuose). Verta paminėti, kad šioje Bulgarijos byloje problema slypėjo ne teisinių priemonių trūkumę, bet būtent teisėsaugos institucijų nenorėjime jas taikyti.