Democracy & Justice

"Gyvename viename tamsiausių Europos istorijos etapų"

Prieš keturis metus netoli Lampedūzos nuskendus migrantų laivų gyvybių neteko beveik 300 žmonių, jų tarpe - ir 60 vaikų. Dabar keturių dukrelių dėl šios tragedijos netekusi sirų pora ieško teisybės Italijos teismuose.

by Cora Pfafferott

2013 m. spalio 11 d. prie Lamedūzos salos (Italija) Viduržemio jūra pasiglemžė 268-ių žmonių gyvybes. Tarp tų, kurie nuskendo, buvo ir 60 vaikų. Didžioji dauguma žuvusiųjų – nuo karo bėgę ir prieglobsčio prašyti Europoje norėję sirai.

Tačiau užuot atsiliepę į sirų tautybės gydytojo desperatiškus SOS signalus Italijos pakrančių apsaugos tarnybai, Italijos ir Maltos valdžios institucijos susipešė tarpusavyje dėl to, kas turėtų spręsti susidariusią situaciją. Kol į žvejybos laivelį su daugiau nei 400 migrantų sunkėsi vanduo, šalia plūduriavo Italijos karo laivas „Libra“, laukdamas aiškaus įsakymo iš Romos pulti gelbėt žmonių.

„Libra“ galiausiai atvyko į vietą, tačiau tada žvejybos laivelis jau buvo apvirtęs ir jūra buvo pasiglemžusi šimtus gyvybių.

Minint ketvirtąsias tragedijos metines, 2017 m. spalio 11 d. Romos teisme buvo iškelta baudžiamoji byla – septyni karininkai, vyriausieji karinio jūrų laivyno vadai bei pakrančių apsaugos tarnybų pareigūnai buvo apkaltinti nesugebėjimu išgelbėti žmonių ir pabėgėlių nužudymu.

Įžymus Italijos advokatas Arturo Salerni atstovauja tragedijoje keturių dukrelių netekusią porą iš Sirijos. Artėjant gruodžio 10 d., 69-ajai Tarptautinei žmogaus teisių dienai, „Liberties“ pavyko suorganizuoti interviu su šiuo advokatu. Prisiminkime: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę užsienyje prašyti prieglobsčio nuo persekiojimo.

„Liberties“: pone Salerni, už ką kovosite teisme?

Arturo Salerni: Už tai, kad kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn, kad jie būtų pripažinti kaltais ir atsakingais už 286-ių žmonių gyvybes, kurių netekome dėl „susidūrimo ir pabėgimo“ taktikos. Mūsų darbą papildomai apsunkino ir Romos prokuratūros pasiūlymas bylą atmesti, nors Agrigento teismo teisėjas jau yra atsisakęs tai padaryti.

Kur ir kaip dabar gyvena jūsų ginami tėvai?

Ponas Wahid su žmona dabar turi pabėgėlių statusą Šveicarijoje. Kadangi pažadėjau neatskleisti jų asmeninio gyvenimo detalių, daugiau sakyti negaliu.

Migrantų laiveliui gelbėti iškviesto karo laivo „Libra“ komandorė Catia Pellegrino nenusižengė tarptautinės jūrų teisės normoms. Negana to, migrantų laivelis buvo Maltos gelbėjimo teritorijoje. Kodėl šie faktai neatleidžia jos ir jos viršininkų nuo atsakomybės?

Tiek Italijos įstatymai, tiek tarptautinės jūrų teisės konvencijos numato, kad jūroje esančių asmenų gelbėjimas yra svarbiau už bet kokį kitą tikslą. Dėl Catia Pellegrino pozicijos reiktų pasakyti, kad teisėjai liepį atlikti papildomą tyrimą dėl to, ar ji (kaip mes teigiame) iš tiesų buvo informuota apie tikrąjį pavojų mažam migrantų laiveliui netoli Lampedūzos.

Maltos teigimu, šalis nesugebėjo susitvarkyti su savo milžinišku paieškos ir gelbėjimo teritorijus dydžiu. Visgi norisi paklausti – kaip dėl viso to atsakinga Malta?

Malta jau ilgą laiką yra formalus milžiniškos paieškos ir gelbėjimo teritorijos koordinatorius, tačiau gelbėjimo operacijos visą laiką vykdė Italija. Bet kuriuo atveju, Italijos operatoriai kaltinami ir tuo, kad perdavė Maltai klaidingą informacija apie Italijos karo laivo (arčiausiai migrantų laivelio buvusio laivo) poziciją – jis buvo už 19-os mylių, vadinasi, kažkur apie valandą nuo migrantų.

Arturo Salerni, a famous lawyer in Italy, represents a married couple from Syria that lost their four little daughters in the shipwreck.

Nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. spalio mėn. Italijos vyriausybė vadovavo apie 150 tūkst. migrantų iš jūros ištraukusiai gelbėjimo operacijai „Mare Nostrum“. Vėliau „Mare Nostrum“ buvo uždaryta ir žmones gelbėjo ES FRONTEX operacija Tritonas bei privatūs įvairių grupių (kaip antai „Gydytojai be sienų“) laiveliai. Šių metų vasarą tokios gelbėjimo organizacijos buvo apkaltintos tuo, kad yra pagrindinis „traukos veiksnys“ didėjančiam migruojančių laivų skaičiui, taipogi kad bendradarbiauja su kontrabandininkais. Ką manot apie šiuos kaltinimus?

Kalbos apie „traukos veiksnius“ – tai visiškai neteisingas požiūris į šią situaciją. Realybė tokia, kad nutraukus tokias operacijas, kaip „Mare Nostrum“, privačių NVO laivėjai padėjo išgelbėti tūkstančius gyvybių. Daugybė tyrimų rodo, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas lėmė daugybę mirčių, o privatūs laiveliai buvo vienintelė išeitis tokioje situacijoje. Reiktų kaltinti ne NVO aktyvistus, bet tuos, kurie gali padėti, tačiau nusprendžia to nedaryti. Kontrabandininkams lengva dirbti, kai nėra veiksmingų gelbėjimo operacijų ir humanitarinių koridorių. Užuot įgyvendinusios visa tai, ES vyriausybės sudarinėja sutartis su diktatoriais, kurie pažeidžia pagrindines migrantų žmogaus teises, kad tik šie neišvytų iš šalies. Tai situacijos nesprendžia.

Šiomis dienomis kontinentinėje Europoje (pavyzdžiui, Vokietijoje) žiniasklaida beveik nešneka apie migrantų sunkumus Viduržemio jūros regione. Ar sumažėjo jūroje nuskęstančių žmonių skaičius?

Dabar tarptautiniai susitarimai paprastai užkerta kelią daugeliui asmenų bėgti į Europą. Dėl šios priežasties labai sunku įvertinti, kiek žmonių mirė Libijos stovyklose ar bandydami bėgti iš jų. Bet kokiu atveju, kasdienės tragedijos taip ir nesibaigė.

Jūsų nuomone, kas turėtų būti atsakingas už tokių tragedijų, kaip kad įvyko 2013 m. spalio 11 d., prevenciją?

Svarbiausia demokratinės šalies vyriausybės pareiga – tai apsaugoti asmenų teisę į gyvybę, ypač kai po tiek mirtinų atvejų tragedijos jau tampa nuspėjamos. Visi, kas gali užkirsti tam kelią, tačiau atsisako tai daryti, turi gyventi su didžiule našta ant pečių.

Kaip vertinate žmonijos padėtį Europoje dabar, besibaigiant 2017 m.?

Mes iš tiesų gyvename viename tamsiausių Europos istorijos etapų nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.


Klausimus paruošė Cora Pfafferott